Mano maži stebuklai yra su manimi

Ne toks ir didelis mano noras pasidalinti savo gyvenimu. Gal todėl, kad mes esame verkianti tauta ir kiekvieną dieną kažko gailimės. Gal todėl, kad daugumai atrodo, jog auginti kitokį vaiką ir apie jį kalbėti – tai trokšti aplinkinių užuojautos ir dėmesio.

Užuojauta yra pavojinga, aišku, jei jos per daug. Ji yra velniškai slidus dalykas. Pradžioje užuojauta yra išganymas, bet po to – kančia.

Gimus Samantai (jai – Dauno sindromas) aš kas dieną jutau artimųjų, svetimų, pašalinių ir šeimos narių užuojautą. Man reikėjo tik palaikymo. Tik žodžio, bet ne užuojautos.

Ir dar šiandien, kai, rodos, dukrytei jau septyneri ne už kalnų, aš jaučiu, kad žmonės mus vis dar nulydi gatvėje akimis. Dabar aš mąstau kitaip. Šiandien aš stipresnė. Aš žinau, jie žiūri, nes Samanta kitokia, bet ji labai simpatiška. Ji traukia žmones.

{pic:1}

Manau, atsistoti tvirtai ant žemes reikia laiko. Šiandien aš jau galėčiau padėti žmonėms, auginantiems kitokius vaikus. Nereikia nieko didelio laukti ir praleisti daug svarbių mažų dalykų.

Dažnai mes galvojame, kad kažkada tikrai gyvenimas bus tobulas, bet šiandien nepastebime prie savo kojų neįkainojamų lobių. Mano maži stebuklai yra su manimi. Ir aš kiekvieną dieną džiaugiuosi, kai Samantą pabarus, ji pribėga ir meiliai apsikabina.

Kai parašo tą pačią apverstą ir netaisyklingą raidę A ir kai rodydama į skaičių 1, sako „viedu“. Mes ją suprantame. Ir taip pat auklėjame, ir lygiai tiek pat reikalaujame. Ir taip kaip visi vedame už rankutės į mokyklą 8 valandą ryte.

Negaliu šiandien meluoti sakydama, kad man lengva. Bet drąsiai sakau, kad aš – laiminga...nes mes mylime be gailesčio. Tad niekas nesunku, kai myli.

Ir dėl tos priežasties mes einame į priekį ir atliekame, jei reikia, ne tokius malonius darbus. Nemylinčius tai labai vargina.

Šiuo pasakojimu noriu padrąsinti visas mamas, auginančias KITOKIUS vaikus. Aš esu tikra, kad aš tokia ne viena.

Mama Asta Lapė (lappute)