Šiąnakt ilgai negalėjau užmigti, galvoje tiek minčių buvo, kad, atrodo, jas visas surašius į knygą - būčiau parašius rimtą romaną.
Galvojau, žinoma, apie save, savo vaiką, gyvenimą, tikslus, kurių noriu pasiekti, bei kokia buvau anksčiau ir dabar. Nors tą "anksčiau" galiu skaičiuoti nuo paskutinių keleto mėnesių, bet iš tiesų atrodau ir jaučiuosi kitaip.
Iš pradžių, negalėjau suprasti, iš kur man tiek optimizmo atsirado? Iš kur tiek energijos, juk paskutiniai nėštumo mėnesiai? Atsakymų į šimtus klausimų ilgai ieškoti nereikėjo.
Niekada pilka pelytė nebuvau, bet buvau rami. Savo Avino ženklo charakterį rodžiau tik namuose savo tėvams, o dabar jaučiuosi už savo šeimą - savo vaiką ir save pačią atsakinga.T apau kovojančia moterimi.
Visus šiuos 9 nėštumo mėnesius praleidau viena. Pirmus keletą su manimi kartais būdavo ir mano vaikelio tėtis, bet dabar pagalvojusi nesupantu, kuris iš mūsų tuomet labiau buvo nėščias - aš ar jis? Ir kaip vienoje dainoje yra žodžiai "baigiu prigerti savo ašarų baloj" jie man tikrai tiko.
Bet deja, ne dėl nuotaikų svyravimų. Kokia iki nėštumo buvau laiminga ir mylima, tiesiog ant rankų nešiojama, o sužinojus apie vaikelį, deja deja. Aišku, kaip dauguma (galbūt) moterų stengiasi išlaikyti vyrą šalia savęs, kad vaikelis turėtų abu tėvelius kartu, stengiausi ir aš. Dabar galvoju, ar tikrai buvo verta taip žeminti save?
Ir iš tikrųjų iš dalies visgi buvo verta. Mane tai užgrūdino, pastatė į būtent tas vėžias, kuriose save ir įsivaizdavau. Va to tėvelio nemačiau jau apie 3 mėnesius, bet pats gyvenimas dėlioja viską taip, kad man jo ir nereikėtų.
Ar žinot, kokia jaučiuosi laiminga? Kokia jaučiuosi graži? Netgi protinga? Man pradėjo sektis. Iš tikrųjų. Įstojau mokytis, maža to, kad tvarkaraštis toks geras, kad spėsiu pasidaryti viską, įstojau į nemokamas studijas, į seniai svajotą specialybę, su savo energija ir nuolatine šypsena jau pirmomis dienomis prisitraukiau prie savęs daugybę kursiokų. 9 nėštumo mėnesy netgi vyrikško dėmesio sulaukiu daugiau nei apskritai iki nėštumo :)
Nemėgstu skųstis, nebent jau tikrai labai skauda, o kas gi daugiau išklausys ir geriausiai paguos jei ne MK? Mano artimiausi draugai nežino tiek daug, kiek galiu pasipasakoti čia. Su draugais nekalbu todėl, kad jie iškart pradės gailėti, o išsipasakojus čia - po kurio laiko visi pamirš ir niekas neprikaišios nieko. Man taip geriau.
Liūdna man tik dėl vieno - mama kažkada seniai seniai sakė: "norėčiau, kad iš mano namų išeitum nuotaka". Maža to, kad neišėjau būdama nuotaka, dar ir parėjau su vaikeliu :) Bet ko gi man dabar trūksta? Mama, iš tavo namų nuotaka išeisiu būtinai, tik truputėlį vėliau, o dabar džiaugiuosi tuo, ką turiu, o turiu labai daug.
Moterys apskritai yra stipresnės už vyrus, tai ką jau kalbėti apie vienišą mamą :)
Galbūt ir gerai, kad gyvenimas nuleidžia ant žemės prieš duodamas kažką naujo. Aš prižadu pati sau pasiimti iš jo kiek tik įmanoma daugiau :)
mamyt