Šiąnakt ilgai negalėjau užmigti, galvoje tiek minčių buvo, kad, atrodo, jas visas surašius į knygą - būčiau parašius rimtą romaną.
Galvojau, žinoma, apie save, savo vaiką, gyvenimą, tikslus, kurių noriu pasiekti, bei kokia buvau anksčiau ir dabar. Nors tą "anksčiau" galiu skaičiuoti nuo paskutinių keleto mėnesių, bet iš tiesų atrodau ir jaučiuosi kitaip.
Iš pradžių, negalėjau suprasti, iš kur man tiek optimizmo atsirado? Iš kur tiek energijos, juk paskutiniai nėštumo mėnesiai? Atsakymų į šimtus klausimų ilgai ieškoti nereikėjo.
Niekada pilka pelytė nebuvau, bet buvau rami. Savo Avino ženklo charakterį rodžiau tik namuose savo tėvams, o dabar jaučiuosi už savo šeimą - savo vaiką ir save pačią atsakinga.T apau kovojančia moterimi.
Visus šiuos 9 nėštumo mėnesius praleidau viena. Pirmus keletą su manimi kartais būdavo ir mano vaikelio tėtis, bet dabar pagalvojusi nesupantu, kuris iš mūsų tuomet labiau buvo nėščias - aš ar jis? Ir kaip vienoje dainoje yra žodžiai "baigiu prigerti savo ašarų baloj" jie man tikrai tiko.
Bet deja, ne dėl nuotaikų svyravimų. Kokia iki nėštumo buvau laiminga ir mylima, tiesiog ant rankų nešiojama, o sužinojus apie vaikelį, deja deja. Aišku, kaip dauguma (galbūt) moterų stengiasi išlaikyti vyrą šalia savęs, kad vaikelis turėtų abu tėvelius kartu, stengiausi ir aš. Dabar galvoju, ar tikrai buvo verta taip žeminti save?
Ir iš tikrųjų iš dalies visgi buvo verta. Mane tai užgrūdino, pastatė į būtent tas vėžias, kuriose save ir įsivaizdavau. Va to tėvelio nemačiau jau apie 3 mėnesius, bet pats gyvenimas dėlioja viską taip, kad man jo ir nereikėtų.
Ar žinot, kokia jaučiuosi laiminga? Kokia jaučiuosi graži? Netgi protinga? Man pradėjo sektis. Iš tikrųjų. Įstojau mokytis, maža to, kad tvarkaraštis toks geras, kad spėsiu pasidaryti viską, įstojau į nemokamas studijas, į seniai svajotą specialybę, su savo energija ir nuolatine šypsena jau pirmomis dienomis prisitraukiau prie savęs daugybę kursiokų. 9 nėštumo mėnesy netgi vyrikško dėmesio sulaukiu daugiau nei apskritai iki nėštumo :)
Nemėgstu skųstis, nebent jau tikrai labai skauda, o kas gi daugiau išklausys ir geriausiai paguos jei ne MK? Mano artimiausi draugai nežino tiek daug, kiek galiu pasipasakoti čia. Su draugais nekalbu todėl, kad jie iškart pradės gailėti, o išsipasakojus čia - po kurio laiko visi pamirš ir niekas neprikaišios nieko. Man taip geriau.
Liūdna man tik dėl vieno - mama kažkada seniai seniai sakė: "norėčiau, kad iš mano namų išeitum nuotaka". Maža to, kad neišėjau būdama nuotaka, dar ir parėjau su vaikeliu :) Bet ko gi man dabar trūksta? Mama, iš tavo namų nuotaka išeisiu būtinai, tik truputėlį vėliau, o dabar džiaugiuosi tuo, ką turiu, o turiu labai daug.
Moterys apskritai yra stipresnės už vyrus, tai ką jau kalbėti apie vienišą mamą :)
Galbūt ir gerai, kad gyvenimas nuleidžia ant žemės prieš duodamas kažką naujo. Aš prižadu pati sau pasiimti iš jo kiek tik įmanoma daugiau :)
bet raimonda tu klausi vos ne su pasaipa ir noredama izeisti... jei klausti tai normaliai, o ne ka jauti nuo komentru...
Viską ką man iš tiesų reikia žinoti, kaip gyventi, ką daryti ir kaip elgtis, aš išmokau jau vaikų darželyje. Štai ko tenai išmokau:
Viskuo dalinkis su kitais.
Žaisk sąžiningai.
Neskaudink žmonių.
Padėk daiktus ten, iš kur juos paėmei.
Sutvarkyk, ką pats sujaukei.
Neimk svetimų daiktų.
Ką nors įskaudinęs atsiprašyk.
Prieš valgydamas nusiplauk rankas.
Šilti pyragėliai ir šaltas pienas labai sveika.
Gyvenk pusiausvyrą gyvenimą - kiekvieną dieną šiek tiek pasimokyk, šiek tiek pamąstyk, truputėlį papiešk, padainuok, pašok, pažaisk ir padirbėk.
Kiekvieną popietę valandėlę nusnūsk.
Kai išeisi į pasaulį, saugokis automobilių, susikibk rankomis, eik kartu su draugais ir neatsilik.
Suvok stebuklą.
Niekada nesistebėk. Prisimink, kas nutinka mažai sėkliukei vazonėlyje: šaknys skverbias žemyn, augalas stiebiasi viršun ir nors niekas tiksliai nežino, kodėl ir kaip, bet tai vyksta su mumis visais.
Auksinės žuvelės, mylimi žiurkėnai bei baltosios pelytės ir netgi tos mažos sėkliukės vazonėlyje - jie anksčiau ar vėliau miršta. Kaip ir mes.
tai doviliukas, visos isreiskia nuomone apie Giedra, jos parasyta teksta, o viena kabinejas... nu ar tai normalu? dar sakai,kad as kabinejuos? 😀
o raimondai visos hienos kas jai nepadlaiziauja 😀 Laurute tik nuostabiausia 😀
as pakl. giedros o vat asistentes pasikomentavo...
būk ir toliau tokia stipri, nepasiduok 🌷 o vyrą, kuris vertas tavęs, dar suspėsi sutikt, juk visas gyvenimas priešaky 😉
cia nebuvo jokio zeminimo😀nors kiek pastebejau jus visusr ji izvelgiat.beto cia dabar kalba eina ne apie raimonda,o apie grazia busima mamyte giedra😉
man jau tikrai pabodo tas vaiku darzelis,lyskit viena kitaip i subines,kitaip isreikti nebegaliu,ne viena normali mama jau pastebejo ta pdlaiziavimai viena kitai,bloga jau..zodzio negali pasakyti visos su savo madingu isireiskimu .cia mano nuomone-..dieve mano kokios pazeidziamos,eikit namu tvarkytis savi auskiniam vyram pietu gaminti,svaria prijuoste uzsiriskit,hienos jus hienos..
doviliukas netersiu, bet tiesiog nereik pulti,kad jaucia kazkas pasitenkinima kai viena kart paraso zmogus 😀
doviliuk, niekas neterisa, tik nereikia pastoviai zeminti kitu... jei kas geriau paraso uz kitas vadinas jau siekia demesio? apsurdas!!!!!!!!!!!!!!!!
be komentaru
jussstyteee,kam tema tersi?
gali suprast kaip nori isiaukstinima ar isipasakojima ,guodimasi,maldavima kaip nori kaip tik tau geriau
pasijuokim ane 😃 nu ar nemazvaikiu komanda cia,bobos tikros bobos!!!
giedra issipasakoja,o raimonda savo tekstuose save aukstina 👍 tuo labai skiriasi tavo ir giedros tekstai 😀
nieko nera be reikalo,gauni kirciu is gyvenimo vien del to,kad butu dar geriau,kad suprastum,kad gyveni ne taip..o silpniem ne krauna,krauna tiem,kas veza...
rima tiesiai i desimtuka 😃
as diskutuoju su giedra o ne aplinkinemis...
isikalbejimas labai gerai ir gerai,kad nemegsti skustis ,tai dar daugiau sustiprina zmogu,svarbiausia svajoji o tai gyvenimo variklis 😀
Giedra ne tiek daug save reklamuoja, kad prisireiktų ją replikuoti, kartais tiesiog mažas savęs atskleidimas sulaukia daugiau teigiamų emocijų, nei dažnas savęs aukštinimas..
raimonda juk rasiau vienam tavo straipsni kad turime labai mudvi daug panasumu 😀 komplimentai visada padeda ir pasitikejimo savimi duoda, o zinant kad dar ir (nekukliai as cia) kartais esu verta tu komplimentu tai kodel gi ne? 😀 norejau issikalbet - issikalbejau ir labai dziaugiuosi, kad mane palaiko, turbut tos kurios nepalaiko tiesiog neraso 😉
manau jei pakrautu kasdien rasytu tokius straipsnius, bet parase, kad nepaluzus, ranku zemyn nenuleidzia 😀 saunuole giedrut 🌷 suprantu pati ka tai reiskia... manau raimonda pati turetum suprasti kodel tave prastai replikuotu...