Liepos 9 dieną visai netikėtai į pasaulį atėjo mano gyvenimo džiaugmas - sūnus AUGUSTAS.
Ši nuotrauka daryta dar gulint mums ant gimdymo stalo. :)Bet apie viską nuo pradžių.
Liepos 8 dienos rytą pamačiau, kad kraujuoju. Išsigandusi pasakiau mamai. Po kiek laiko su ja nuvykom į gimdymo skyrių, nes telefonu akušerė liepė pasirodyti. Gydytoja apžiūrėjo ir pasakė, kad tai gleivių kamštis, o gimdyt dar ne laikas.
Tačiau aš jutau vis didesnius skausmus, tiesa, jie buvo nereguliarūs ir nemirtinai skaudūs. Po kelių valandų priežiūros išleido mane namo, gydytoja mane palydėjo žodžiais - "Gali eiti, bet žinau, kad grįši".
Namuose skausmai liko tokie patys, beveik nekreipiau į juos dėmėsio. Taip atėjo ir vakaras. Skausmai stiprėjo. 12 val nakties nebegalėjau nusedėti vietoje. Tik skausmas - ir aš pašoku, vakštau, trinu nugarą ir pilvą.
Sąrėmiai kas 7-5 min. Susirenkam krepšius ir einam. Ligoninėje matuoja tonusus. Per sąrėmius labai kenčiu, nes noriu pašokti ir eiti, o turi ramiai gulėti. Budinti akušerė pasijuokia, nes nemato jokių sąrėmių, o aš juk žinau, ką jaučiu.
Paguldo į palatą, vyrui liepia eiti namo laukti naujienų. Bemiegė naktis ir pavargusios nuo vaikščiojimo kojos... 6 val. ryte atėjusi akušerė paklausia, kaip išsimiegojau. Turbūt iš mano akių suprato, kad nepailsėjau visai. Einant į tualetą susitikau gyditoją, ji liepia ateiti apžiūrai.
4 cm atsivėręs kaklelis. Prakerpa vandenis ir liepia laukti. Akušerė (višta) sako, kad be 12 val. negimdysiu ir sako, kad vyrui skambint dar neapsimoka, tegu pailsi žmogus. 7 val. skambinu vyrui ir prašau ateiti, po pusvalandžio jis jau vaikšto paskui ir masažuoja nugarą.
Pusę 9 pajuntu dar didesnį skausmą, lyg į tualetą norėčiau.. Kūnas automatiškai stumia, o žinau, kad negalima. Išsiunčiau vyrą reikalauti vaistų, nauja akušerė apžiūri ir pasako, kad laikas gimdyt, 10 cm.. (Na ir kur ta 12-ta valanda kaip prieš tai buvusioji "ramino").
Guliu ant gimdymo stalo ir stumiu...stumiu... Iš po bemiegės nakties tai atrodo neįmanomas uždavinys, bet vyras labai palaiko ir nepaleidžia rankos.
Klausiu gydytojos, ar vaikas bent truputį lenda, o ji - "Ar tu natūrali blondinė? Vaiko plaukučiai tai balti balti" Tai suteikia jėgų ir dar stumiu. Jaučiu palengvėjimą. Matau mažą rožinį padarėlį. Jį padeda ant krutinės, verkia vyras, verkiu ir aš.
Bet jau ne iš skausmo, o iš laimės. Į palatą įlekia mano mama, o aš visiems kartoju "Ar matot, koks gražutis, koks mažutis! Mano vaikas, mano angelėlis Augustas" ir vis glostau nugarytę ir bučiuoju galvytę vaikui.
Pirmą naktį su Augustu aš nemiegojau. Bet ne dėl to, kad jis nebūtų leidęs ar man būtų buvę labai blogai. Tiesiog negalėjau atsižiūrėti į savo mažiuką, kuris dar neseniai pilvuke buvo vadinamas drakoniuku.
Nuo pirmos gyvenimo akimirkos vaikas labai ramus ir be galo aktyvus, jo kojytės rodos niekad nesustoja, rankytės taipogi.
Štai kaip jis rąžosi jau antrą dieną :)
Šypsosi...
Susipažįsta su čiulptuku..
Pirmos tikrosios maudynės. Apsiėjom be ašarų.
Čia labai nustebęs, stebi ką daro tėtis su foto aparatu...
Oi, tų nuotraukų tikra daugybė, bet visų juk neišrodysi.. Kiekvieną dieną jis keitėsi. Dabar, kai jam jau daugiau nei mėnuo, jis jau (kaip sako kaimynė) panašus į maža tikrą žmogutį. :) Man, manau, niekad neatsibos jį stebėti ir juo grožėtis. (visos foto, aukščiau esančios, darytos kai mažyliui nebuvo nei mėnesio)
Štai kaip jis miega, kai dabar rašau, apkabinęs savo naują draugą :)
Atsiradus Augustukui, aš supratau, ką reiškia tikra laimė ir besąlygiška meilė. Myliu tave Sūnau :) :*
