Pirmo vizito metu ginekologė patvirtino, kad tikrai laukiuosi. Nėštumas nebuvo didelis, maždaug 5 sav. Gydytoja nieko daugiau pakomentuoti negalėjo, nes buvo per daug mažas nėštumas. Paskyrė sekantį vizitą 8 nėštumo savaitę.
Po 3 savaičių vėl apsilankiau pas ją. Užpildė nėščiosios kortelę ir atliko echoskopo tyrimą. Pamačiau iš arčiau savo kūdikį. Širdį suspaudė. Atrodo toks mažytis, o galiu matyti ekrane kaip spurda širdelė.. Gavau dovanų pirmąją echoskopo nuotrauką.
Su vyru nutarėme niekam nepasakoti, laukti kol bus 12 sav. Nors buvo sunku. Gyvename su mano tėvais. Pradėjo kamuoti rytiniai pykinimai, dažnas nuovargio jausmas, nenoras valgyti arba bent kažkiek pavalgius apimdavo persivalgymo jausmas. Stengiausi iš paskutiniųjų elgtis taip pat kaip ir prieš nėštumą - būti darbinga, energinga ir veikli. Bet buvo labai sunku. Grįždavau po darbo ir svajodavau apie lovą, o kur dar vakarienės gaminimas ir kiti buities darbai. Viską dariau, bet kiek lėčiau ir be didelio entuziazmo. Negalėjau kas vakarą sakyti, kad man bloga, nesveika ir leisti vakarus lovoje. Visi manytų, kad aš susirgau. Taip kelias savaites slėpiau apie nėštumą kol neatėjo bulviakasis. Tada turėjau pasakyti savo tėvams, kad laukiuosi ir turiu save pasaugoti ko pasekoje mielai likčiau namie pietus gaminti, nei eiti į bulvių lauką. Tėvai net neįtarė ir nesitikėjo, kad galiu būti nėščia. Pasveikino ir labai apsidžiaugė. Tuo metu buvo 11 sav.
12 nėštumo savaitę vėl apsilankiau pas savo ginekologę. Atliko echoskopo tyrimą, išmatavo kūdikį. Nustatė planuojamą dekreto ir gimdymo datą. Sausio viduryje turėčiau eiti ilgųjų atostogų, o didžioji gimdymo data numatyta - kovo 30d. Taip pat gavau dovanų dar pora echoskopo nuotraukų, kuriose matėsi kiek labiau paaugęs mūsų kūdikis.
Gautas kūdikio nuotraukas parodėme ir dukrai. Taip ji sužinojo, kad tikrai turės brolį arba sesę. Paskui po truputį vis daugiau ir daugiau mums artimų ir brangių žmonių sužinojo apie laukiamą šeimos pagausėjimą.
