Pastojau būdama 16 metų. Žinoma, nėštumas buvo netikėtas, bet atsitiko kaip atsitiko ir nieko nebepakeisi. Aš visais „už“ buvau, kad mano mažulytė išvystų pasaulį. Daug kas tam priešinosi. Nesulaukiau palaikymo iš tėvų, jie mane smerkė.
Atsimenu dar ir dabar mamos kupinas akis ašarų ir tuos žodžius „Kodėl nesakei to ankščiau, būtume viską sutvarkę?“
Nėštumas nebuvo sunkus, tik neaplenkė manęs bloga savijauta, būdinga nėščioms moterims – vėmimas. Nesinorėjo nieko valgyti...Svoris buvo nukritęs, o po kelių mėnesių pradėjo augti, kaip ir mano kruopelytė. Pilvukas vis didėjo. Širdyje jaučiau, kad turėsiu mergaitę. Gydytojos nustatytas terminas – gegužės 16 diena.
{smallpic:1}
Dienos slinko iš lėto...O štai ir lauktoji gegužės 16 d. Apsilankau pas gydytoją, kuri man ir sako: „Jeigu iki pirmadienio tu nepagimdysi, ateisi ir duosiu siuntimą gultis į ligoninę“.
Gegužės 17 diena. Mano tėvai ruošiasi važiuoti į kaimą. Mama pasitikslina, ar turiu greitosios numerį ir išvyksta. Pasigaminu pietus ir laukiu atvykstančio mažylės tėvelio. Netikėtai gaunu iš pusseserės žinutę „Man nubėgo vandenys“.
Aš jai rašau „nebejuokauk“ ir prisėdusi prie kompiuterio puolu visiems rašyti. Artėja 18 valanda. Besėdint prie kompo jaučiu, kad man kažkas ne taip...pasirodė vanduo ir jis bėgo be perstojo. Nulekiu į tualetą, skambinu mamai ir sakau, kad man tikriausiai irgi nubėgo vandenys.
Sulaukiu savo angeliukės tėvelio. Akimis dar kartą permetu, ar visi daiktai yra. Keista, bet vaikščiojau su šypsena ir net pamaniau, ar gali būti, kad man net neskaudės, nes tuo metu nejaučiau jokio skausmo. Grįžus tėvams lekiame į gimdymo namus.
{smallpic:2}
20 val.Užpildau reikiamus dokumentus. Gydytoja patikrina ir pasako, kad atsivėrę yra tik 2 cm. Mus palydi į palatą. Štai tada ir prasidėjo visos baimes: kaip, kas ar viskas bus gerai, ar labai skaudės?
Dar ta nemaloni procedūra ant kėdės, kurios bijojau labiau nei bet kas. Prasideda skatinamųjų leidimas...man darosi bloga. Tėvelis buvo šalia, palaikė mane, kartu kvėpavo, stipriai laikė už rankos. Tuo metu, kai aš gulėjau palatoje, pasaulį išvydo mano pusseserės dukrytė, vardu Auksė.
3 valandą nakties gydytoja pasako, kad jokia gimdos veikla nevyksta ir tikriausiai bus atliekamas Cezario pjūvis. Dar pareiškia, kad aš šaunuolė, nes leista vaistų dozė prilygo drambliui. Laukimo ir nerimo kupinos valandos slopino mane.
Paskutinis gydytojos patikrinimas – atsivėrė 4 cm. Šalia jos stovi anesteziologas ir prašo manęs pasirašyti, kad sutinku dėl Ccezario pjūvio operacijos. Netrukus atsiduriu palatoje, kurioje mane paguldo ant stalo ir suriša rankas, bei kojas. Aš pasineriu į miegą.
Pabundu reanimacijos palatoje. Išvystu seselę ir klausiu, ar jau gimė. Ji atsako: „Taip, sveikinu – Jums gimė mergaitė 3330 g“.
{smallpic:3}
Nemoku apsakyti to jausmo, ką tada jaučiau. Laimė, džiaugsmas, bet kartu ir nusivylimas, nes negalėjau išvysti savo mažutės, priglausti jos prie krūtinės ir pasakyti, kad ji man brangiausia, ką aš turiu ir kad nesigailiu ir niekada nesigailėsiu, kad jos neatsisakiau.
Apie konkursą skaitykite čia:
{smallpic:z}
