Sveikos, mielosios, kai išvydau Giedrės dienoraštį apie jos nėštumą, labai apsidžiaugiau ir nutariau aprašyti savo dar šviežius prisiminimus apie gimdymą.
Žinokite, galiu drąsiai teigti, jog tai buvo beveik gimdymas su šypsena (rašau "beveik", nes viskas vyko sklandžiai tik kad be akivaizdžios šypsenos), kuriam aš taip ruošiausi išklausus Šemetos kursus:) Tiesą pasakius, viskas įvyko ganėtinai netikėtai, nes dieną prieš gimdymą apsilankiau pas savo ginekologę, kuri, pamaigus mano pilvūzą, pasakė, kad lelius stebuklingu būdu pasislinkęs šiek tiek aukščiau ir patikino mane, kad aš tikrai dar negimdau.
Na, o kitą dieną aš buvau susitarus su savo gydytoju iš ligoninės, pas kurį gimdžiau ir dukrytę Gabiją, Broniu Žaliūnu (nerealus gydytojas, turi labai daug praktikos, turi nepakartojamą humoro jausmą ir labai gražiai viską išdėsto ir paaiškino, ką ir kada daryti gimdymo metu). Susitariau apsilankyti pas jį apie 12 val.
Taigi, nuvažiavau pas vyrą į darbą kartu su Gabyte ir mes kartu nuriedėjome iki ligoninės. Tiesą pasakius, tądien nejaučiau jokių skausmų, jokių sąrėmių, gal apie 10.30 val. labai nežymiai atsirado kažkoks naujas pojūtis nugaroje (truputį priminė man, ką jaučiau prieš Gabytės gimdymą), jis pasikartojo ir dar pakeliui į ligoninę.
Na, nuojauta man pakuždėjo, kad tai gali būti gimdymas, bet pagalvojau, kad dar per anksti, todėl ir daiktų jokių nepasiėmiau. Atvykome į ligoninę, vyras su maže pasiliko lauke, o aš nušuoliavau tiesiai pas gydytoją. Mes su juo dar pasikalbėjome apie šį bei tą, tuomet jis manęs paklausė: "Ar nenorėtumėte jau pagimdyti?"
Aš dar taip nusijuokiau ir atsakiau: "Būtų gerai, nes jau pavargau per šiuos karščius nešioti savo didelį pilvūzą. Tuomet jis pasiūlė mane apžiūrėti ir...sako: "Jūs jau gimdote, pas Jus atsidarymas 8 cm." Tuo metu aš pagalvojau, kad jis juokauja. Kaip taip gali būti, juk aš absoliučiai nieko nejaučiu?:)
Tada mes susitarėme, kad aš eisiu pranešti savo vyrui šią naujieną, kad jis galėtų parvežti mano daiktus. Be to, reikėjo pranešti ir mamai, nes mano vyras žadėjo dalyvauti gimdyme, o mama turėjo pasirūpinti Gabyte. Ech, kai išėjau į lauką, tai ašaros pačios pradėjo byrėti lyg kokios pupos iš mano akių...priėjau prie vyro ir apsižliumbiau, tegalėjau ištarti: "Aš jau gimdau."
Mano mylimukas apkabino mane, bandė guosti, o aš nieko negirdėjau, juk dar nepasiruošiau:) Dabar iš tikrųjų šiek tiek juokinga tai prisiminti, juk gimdymui moterys ruošiasi visus 9 mėn. Tai natūralu...na, bet aš buvau šoko būsenoje. Kai paskambinau mamai, tai irgi vos išlemenau, kad gimdymas jau prasidėjo.
Tuomet mano gydytojas palydėjo mane pas akušerę ir tarė: "Atvedžiau Jums gimdyvę, kuri absoliučiai nieko nejaučia, bet pas ją atsidarymas jau 8 cm ir tai jos antras lelius. "Pamatytumėte Jūs tos akušerės akytes, ji išties labai nustebo. Paskui viskas vyko lyg šiokioje tokioje migloje. Pirmiausiai uždėjo specialų aparatą pasiklausyti mažiaus širdies toniukų, tada mane palydėjo iki gimdyklos ir...už kokių 10 min. pasirodė mano mama.
Aš nustebau, kad ji buvo tokia greita, juk nuo jos darbo iki ligoninės kelias gana tolimas, ji turėjo užtrukti mažiausiai 40 min. (matyt, atskrido su sraigtasparniu):) Kadangi man nenubėgo vandenys, tai jos prakirpo jau gimdykloje ir tuomet labai greitai aš pajutau pirmus sąrėmius. Jie labai greitai stiprėjo, tačiau aš žinojau, kaip reikia tinkamai kvėpuoti, kad sumažinčiau naujus pojūčius (gal, skausmą?).
Mama buvo šalia ir kvėpavo kartu su manim. Iš tikrųjų ji man labai padėjo, nes vis sakė man, kad aš neskubėčiau kvėpuoti, kad daryčiau tai kuo lėčiau, kad įsivaizduočiau, jog aš esu siurbliukas:) Aš sutelkiau savo dėmesį ties vienu tašku, taip man buvo lengviau, klausiausi, ką sako mano mama, gydytojas bei akušerė, tačiau pati beveik nieko nekalbėjau, tausojau jėgas:)
Netrukus mama man pranėšė, kad atvyko vyras ir jie galėtų apsikeisti vietomis, tačiau paprašiau, kad liktų, juk gera pradžia - tai pusė darbo:) Taip vietoje mano vyro per visą gimdymą dalyvavo mano mama. Prisimenu, kaip gydytojas pasakė, kad geriausia, jeigu per gimdymą dalyvauja ne mama, bet anyta, tačiau mama jį nuramino, pasakiusi, kad mes su ja lyg geriausios draugės (ir tai yra tiesa):)
Aš buvau laiminga, kad šįkart gimdykloje laikrodis kabojo ne prieš mano akis, o man už galvos, tad aš nesekiau laiko ir neskaičiavau min. bei sek. iki kito sąrėmio. Aš tiesiog tinkamai kvėpavau ir girdėjau malonų mamos balsą. Kiekvieno sąrėmio metu ji mane vis ramindavo ir sakė, kad aš tikra šaunuolė, jog man puikiai sekasi ir vis primindavo, kad šiuo metu mano leliui žymiai baisiai slinkti gimdymo takais į...nežinomybę.
Netrukus pajutau norą stumti, gydytojas su akušere priminė man, kaip reikia kvėpuoti ir...jau tada viskas įvyko žaibišku greičiu. Porą stūmimų ir akušerė man pranėšė, kad leliaus galvytę jau pasirodė. Ji mane padrąsino ir pasakė, kad dar 2 sąrėmiai su tinkamais stūmimais ir lelius bus padėtas tiesiai man ant krūtinės.
Taigi, aš sukaupiau paskutines jėgas ir...štai ta palaima, štai tas mažas stebukliukas, paguldytas saugiai ant mano krūtinės. Aš pasijutau toooookia laiminga, kad niekad nepamiršiu to momento. Kol mažylis bandė apčiuopti spenelį ir paragauti pienuko, į gimdyklą atėjo mano vyras susipažinti su mūsų sūneliu.
Štai tokia mano istorija.
Taigi, drąsiai galiu teigti, jog gimdymas su šypsena egzistuoja, tik jam reikia tam tikro pasiruošimo, tinkamo kvėpavimo sąrėmių bei stūmimo metu, tinkamą palaikymo komandą (mano atveju tai buvo mano mama), kuri ne šiaip sau stovėtų ir žiūrėtų, o realiai Jums padėtų, ir, žinoma, Jūsų tegiamo nusiteikimo, o visa kita - tai sunkus darbas, kuris turi būti atliktas iki pat galo, kad Jūs gautumėte didžiausią pasaulio prizą, savo nuostabų leliuką-stebukliuką:)
Tai tiek, Viktorija
laurora
neri