Ir kas taip veržiasi į mūsų šeimą?

Sveikos, mamytės. Ilgai svarsčiau, ar pasakoti savo nėštumo istoriją, ar pasilikti sau... Vis dėlto nusprendžiau pasidalinti, juolab, kad lankausi čia, MK, ir skaitinėju kitų mamų istorijas, kurios vienos tai įkvepia, iš kitų kažką sužinau, kitos istorijos sujaudina, kitų tiesiog įdomu paskaitinėti :).

Kas manęs dar nepažįstat, auginame jau dvi dukrytes (2m ir 6m.) :).

 Taigi viskas nuo pradžių...

 Sugriaunant planus

Liepos mėnesio rytas. Susimąstau, kad kažkas ne taip. Lyg jau vėluoja mano raudonosios dienos... Paskaičiuoju - gal 2 dienos... Truputį pasiblaškiusi, skambinu vyrui:

- Žinai, galbūt laukiuosi.

 - Ne, nesąmonė, neįmanoma... Kartu jau beveik dvylika metų, negalime suklysti :). (Mūsų dukrytės buvo suplanuotos).

- Palaukim dar keletą dienų, tada nusipirk nėštumo testą, kurio greičiausiai ir neprireiks :).

Aš nenurimau, atidžiau paskaičiavau, kad ne 2, o jau visas 5 dienas vėluojama. Kai jau tiek daug dienų, nėštumo testas teisingai parodys bet kuriuo paros metu. Taigi nieko nelaukdama nulėkiau į vaistinę. Ryškūs du per kelias sekundes. Tuomet dar nesupratau savo jausmų.

 Štai taip per keletą valandų patampau nėščia  :) - netikėtai, neplanuotai, sugriaunant planus...

Supratau, kodėl pastaruoju metu buvo ypatingai sunku rytais bėgioti krosą - pabėgus vos kelis metrus -sunkuma sunkuma, nors visai neseniai ir 5 km buvo įveikiami.

 Prireikė keletą dienų, kad suvoktume, kas nutiko. Žinia, buvo netikėta, regis, labai ne laiku, bet nesidžiaugti negalėjome. Vyras naujieną spėjo draugams ir kolegoms paskelbti neturint nei 6-7 savaičių.

Stebuklas iš dangaus

 Sutapimas, kuris įstrigs man ilgam - tuo metu prieš porą savaičių virtualiai pasimetusiai draugei, kuri pasisakė, kad laukiasi neplanuoto trečio vaikelio, norėdama ją padrąsinti, nuginti visas neigiamas mintis, pasakiau, kad šeimoje neplanuoti vaikai yra tikrų tikriausi stebuklai iš dangaus. Palinkėjau, neįtardama, kad jau pati tokį patį stebuklą nešioju savyje. Buvo labai nuoširdus palinkėjimas... Gimdysim abi savo neplanuotas trečiąsias atžalėles labai panašiai - kovo mėnesį - 1-2 sav. skirtumu.

 Įspėjimas

 8 sav. pajutau, kad stipriai sušlapau. Nulėkiau į tualetą - kraujas! Gausus! Puoliau į paniką, nes esu jau prieš antrąjį vaiką turėjusi ankstyvą persileidimą. Nesąmoningai pradėjau šaukti: "Neišeik, nepalik mūsų". Mažėlė atlėkė iš kito kambario, atsakė: "as sia, mama, niekuj neisėjau. Va, paziujek". Aš nereaguodama toliau šaukiu savo, o dukrytė savo.... :) Paskabinau vyrui, jis žaibo greičiu atlėkė ir visi kartu išdūmėm į Kauno klinikas. Abu tylėjom, bet mūsų tyla reiškė - praradom. Tokias išvadas pasidarėm dėl ankstesnės mūsų patirties.

 Beje, atvažiavusi į ligoninę, gavau pylos. Kodėl paprastą dieną kreipiuosi į juos , o ne į savo ginekologę. Jei nieko rimto nebus, reikės susimokėti. Gydytojas kelis kartus piktai moralizuojančiu tonu (nei trupučio nešvelninu situacijos) iškoneveikė mane. O aš lyg vandens pilna burna tylėjau ir ašarodama linkčiojau galvą. O mintyse galvojau, kam kraujuojančiai nėštukei važiuoti į polikliniką? Juk kraujas -rimta priežastis... Vyro šalia nebuvo, nes gaudė mažėlę po koridorius. Būtų drėbęs jam ką nors atgal... Iš kitos pusės kaip ir pateisinu tuos gydytojus - ligonių iš tiesų daug ir visi su rimtomis priežastim. Sukasi jie kaip bitelės.

 Galų gale mane apžiūrėjo. Lyg antrą kartą įvyko stebuklas- širdelė plaka! Naujas žmogutis nepaliko mūsų! Aš vėl į ašaras -šįkart iš laimės. Placentos atšoka- reikalingas gulimas režimas. Taigi tris dienas ligoninėj, savaitė labai atsargaus elgesio namie, paskui vis drąsėjau drąsėjau ir įsivažiavau į visiškai normalų gyvenimą ritmą. Ginekologė po echoskopo apžiūros patvirtino, kad viskas labai gerai, net nesimato žaizdelės vietos, kur ta placenta buvo atšokus.

 Šį įvykį priėmiau kaip įspėjimą, kad reikia save labiau saugoti, dažniau pagalvoti apie naują gyvybę, o tai nėra paprasta, kai jau augini du vaikučius.

Kokia mūsų stebuklo misija Žemėje ?

 30 sav. ginekologė trečią kartą patvirtino, kad laukiamės mergytės. Vyras, žinoma, nori sūnaus (pavardės pratęsimui....). Bet abu vienareikšmiškai pripažįstam, kad labai neteisinga naujos gyvybės atžvilgiu turėti kažkokių lūkesčių, o ypač dėl lyties. Turime tikėjimą, kad pakenksim savo vaikui, jei labai kažko norėsim, o jis nepateisins mūsų norų. Nors visiems ir sakau, kad laukiamės mergytės, bet pati to visiškai rimtai nepriimu- echoskopai gali klysti. Laukiu savo vaiko be jokių lūkesčių.

Bet manęs vis neapleidžia mintis - kokia misija bus šios naujos gyvybės. Kodėl ji taip stipriai veržiasi į mūsų šeimą? Laukiu nesulaukiu savo trečio stebuklėlio...

O vaikams labai sunku nepasakyti, ko laukiam - jie nori konkretumo. Tai dukrytės sesutę jau vadina vardu. Vyresnėlė Deimantė be galo be krašto laukia. Tai mane džiugina, nes ji jau turi tokios patirties: jos jau nebeatbaido, kad mama didžiausią savo laiko dalį skirs leliukui, kad pirmenybė bus jam, kad teks ir palaukti, kad reikės ir pagalbos, ir dalintis ir t.t. O buvo laikas, kai Deimantė piešdama šeimą, sesės nepiešdavo. Paklausta, kodėl, atsakydavo, kad tai yra laikas, kai Mila dar nebuvo gimusi - akivaizdžiai parodydavo, kad pavydi... O dėl mažosios Milos šiek tiek nerimauju, jai bus nauja patirtis ir jai bus sunkiau, ji dar turės praeiti visus pavydo ir susitaikymo etapus. Tikiu, kad bus sėkmingai :).

Įdėčiau daugiau dukryčių foto, bet kompiuteris buvo nulūžęs ir vis dar informacija neperkelta...

Tikiuos, po kokių dvejų metelių trise taip linksminsis...

Aš visuomet sakau, vaikus gimdome ne sau, o broliai , sesės vieni dėl kitų...

Padeda užkopti :)

Akvilė

http://auginustebukla.blogspot.com/

Nepamiršk įsidėti naujagimiui skirtų sauskelnių Huggies® į krepšį prieš gimdymą, kad pirmasis mažylio susitikimas su šiuo pasauliu būtų švelnus, minkštas ir sausas!