Dovilės blogas: liko ... 1 diena!

Sveikos, mamytės!

Taip, tai tiesa... jau rytoj mano gimdymo diena... keista žinoti, kad ryt jau turėtume pasitikti savo Stebuklėlį, kuris dar šiltai pupsi pas mane pilvelyje, bet apie viską iš pradžių.

Trečiasis nėštumo trimestras skriete skriejo ir kaip visą nėštumą neturėjau rimtesnių nusiskundimų, ramiai laukiau artėjančio Gimdymo su šypsena, taip nusiteikusi jau nuo tos akimirkos, kai sužinojau, kad laukiuosi. Šis nėštumas skyrėsi nuo pirmojo, nes šįkart jaučiausi žymiai ramesnė.

Bet suėjus 34 - ioms nėštumo savaitėms pradėjo labai nemaloniai niežėti kūną, ypač naktimis, pradėjo nuo padų, delnų, kol galiausiai niežulys atrodo įsiskverbė į visą mano esybę. Išskart išskubėjau pas savo gydytoją, bet ji sirgo, pavadavusi tik pakraipė galvą ir nusiuntė pas šeimos gydytoją, šeimos gydytoja atlikus kraujo tyrimus (o jie pakitimų nerodė) nusiuntė pas reumatologą, nes niežėjo net sąnarius ir buvo viskas lengvai pabrinkę. Išėjo toks stumdymas nuo vieno gydytojo pas kitą, kol galiausiai aš grįžau pas pasveikusią prižiūrinčią ginekologę ir paprašiau pakartoti tyrimus dėl kepenų fermentų, nes dviejų savaičių bėgy pojūčiai nesilpnėjo, o stiprėjo. Na ir ką, nuojauta pasitvirtino, dabar rodikliai buvo daug kartų pakilę virš normos ir štai paskutines savaites gydžiausi klinikose nuo nėščiųjų cholestazės. Istorija kaip ir kartojasi, nes su pirmagime šis reiškinys pasireiškė dar 30 sav., bet pirmi tyrimai nerodė pakitimų, o daugiau niekas nekartojo, tad pirmojo nėštumo galą prisimenu kaip košmarą dėl justo niežulio... dukrytė tuomet gimė žaliuose vandenuose dar prieš terminą ir buvo labai alergiška. Bet laimei gyva ir dabar sveika mergytė.

Paskutinės savaitės - Antakalnis - namai, tokiu maršrutu gyvenom, nes nenorėjau palikti savo pirmagimės (jai jau 3,7 metukų, bet nesam nė vienos dienos (nakties) praleidusios atskirai), pasirinkau dienos stacionarą, atlieku procedūras ir lekiu namo. Džiaugiuosi, kad gyvename šiandien, nes medicina žengia tik pirmyn.

Taigi sulaukus 38 sav. tenka užbaigti nėštumą, nes daugiau nešioti vaikiuką tampa nebesaugu. Jaučiu kaip kūnas ruošiasi artėjančiam susitikimui, savaitė kaip jaučiu stiprius paruošiamukus, kaklelis jau prieš savaitę buvo 3 cm prasivėrimo, tad labai tikimės, kad ryt užteks tik pašnekinti sūnelį ir greit pasimatysim.

Paskutinė dienelė su pupsinčiu pilvuku, o kaip tik Vilniaus Rotušėje šiandien vyksta Būsimų mamyčių šventė (gražūs prisiminimai, kai laukiausi pirmagimės), tad pasipuošim ir kulniuosim su gera nuotaika į šventę, o ryt jau lauksim ateinančio Stebuklo.

Iki :)