Dievas moterį prakeikė ar palaimino?

„ O moteriai Jis tarė: „Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus, bet aistringai geisi savo vyro, o jis valdys tave“.“ (Pr 3,16)

Kaip jums skamba ši eilutė? Kelianti baimę, nerimą, nepasitikėjimą Dievo gerumu? O gal atvirkščiai, įžvelgiat meilę, žvelgiančią į tolį? Gal esate matę gimdymą, o galbūt esate pati patyrusi ir ši eilutė jums kalba itin asmeniškai? Kaip jaučiatės, ar gavusi Dievo palaiminimą, gal prakeiksmą? Kaip atrodo jums, kurie dar niekada nebuvote su tuo susidūrę?  Siūlau kartu pamąstyti.

Manau, pirmiausia svarbu geriau suprasti patį nėštumą ir gimdymą, tad dabar kantrybės. Taigi, normali nėštumo trukmė yra iki 42 gestacinių savaičių, 37 gestacinių savaičių ir vėliau gimęs kūdikis, vadinamas išnešiotu. Jei nėštumas nutrūksta iki 22 gestacinių savaičių- tai savaiminis abortas ir tokio amžiaus neišnešiotam kūdikiui neteikiama reanimacinė pagalba dėl žemo kūdikio išsivystymo lygio, didelio mirtingumo, o svarbiausia todėl, kad dar nėra išrasta, kaip tokio amžiaus gimusius kūdikius būtų galima užauginti. Neišnešiotas naujagimis nuo 22 gestacinių savaičių jau laikomas visaverčiu valstybės piliečiu, jam suteikiama reikiama slauga ir gydymas. Didžiausia savaiminio aborto arba, kitaip sakant, persileidimo rizika yra iki 12 gestacinės savaitės. Vaisius gali žūti dėl genetinių defektų, nesuderinamų su gyvybe, veikiant teratogeniniems veiksniams, tokiems, kaip alkoholis, nikotinas, narkotinės medžiagos, dėl mechaninių veiksnių ir kt. Nekalbėsiu apie tai, kaip keičiasi moters organizmas nėštumo metu, kokių sunkumų, nepatogumų atsiranda nervų, kaulų, sąnarių ir raumenų, šlapimo, virškinimo, širdies ir kraujagyslių organų sistemose. Trumpai peržvelgę visa tai suprasime, kad moteris nėštumo metu susiduria tiek su dvasiniu, tiek su fiziniu skausmu. Niekada negalima tiksliai nustatyti ar nėštumas bus sėkmingas, kartais, visiems, tiek motinos, tiek vaisiaus sveikatos rodikliams buvus geriems, gali atsitikti nenumatytų dalykų, kaip kad motinos bakterinė infekcija, kuri apsunkintų tiek nėštumą, tiek naujagimio priežiūrą gimus arba gimdymo komplikacijos, vaisiaus galvutės užstrigimas gimdymo takuose, hipoksija ir pan. Kartais neįmanoma nustatyti apsigimimų, sindromų, dalis moterų dėl to jaučiasi labai nesaugiai, neramiai. O iš kur kyla ši baimė? Gal tai pasekmė pirmosios nuodėmės? Juk daugumai moterų viskas vis dėl to praeina sėkmingai. Kalbant mediciniškai apie patį gimdymą, suskirstome jį į tris laikotarpius, kur pirmasis yra gimdos kaklelio plėtimosi, antrasis- vaisiaus išstūmimo, o trečiasis- placentinis, kada iš gimdos išstumiama placenta. Ilgiausiai trunkantis laikotarpis- gimdos kaklelio plėtimosi, kuris pirmą kartą gimdančioms trunka 12-16 val., o ne pirmą kartą gimdančioms-  6-9 val. Šiuo laikotarpiu jaučiami reguliarūs sąrėmiai- gimdos susitraukimai. Antrasis laikotarpis prasideda tada, kai gimdos kaklelis jau būna prasivėręs 10-12 cm. Kai į dubenį nusileidusi vaisiaus galva pradeda spausti dubens dugno raumenis, prie sąrėmių prisideda ir stangos- refleksiniai diafragmos ir skersaruožių pilvo raumenų susitraukimai. Šis laikotarpis pirmą kartą gimdančioms trunka 1-2 val., o ne pirmą kartą gimdančioms 0,5-1 val. Vaisiaus išstūmimo laikotarpio pabaigoje, moteriai turi būti suleidžiama oksitocino dėl to, kad placentinio laikotarpio metu sėkmingai nuo gimdos sienelės atsiskirtų placenta ir būtų išvengiama galimo kraujavimo pagimdžius. Trečiasis laikotarpis vidutiniškai trunka 10 min.

Jau žinome gimdymo laikotarpius, jų trukmes tad galime suskaičiuoti, kad pirmą kartą gimdančios moters gimdymas, vidutiniškai trunka 13,5- 18,5 val. Dievas nejuokavo! Dabar vėl galime sugrįžti prie klausimo, ar nėštumo ir gimdymo skausmai prakeiksmas, o gal palaiminimas?

Noriu pasidalinti savo pirmojo susidūrimo su gimdymu, dar studijų laikais, įspūdžiais ir pamąstymu, kada dar pati nebuvau mama.

Man neteko svarstyti noriu pamatyti gimdymą ar ne, nebuvo laiko galvoti apie baimę, tiesiog turėjau praverti gimdymo kambario duris ir užeiti, įsiterpti į intymią žmonos ir vyro akimirką, laukiant jau neužilgo užgimsiančio kūdikio. Matėsi didelis skausmas moters veide, baimės šešėlis. Kai vaikelis jau buvo pilnai pasiruošęs gimti, prasidėjo stangos, tarpuose tarp jų-trumpa dejonė ir nuolatinis ritmingas kvėpavimas. Vyras gimdyme nedalyvavo. Maždaug po 30 min gimė berniukas, su du kartus apie kaklą apsisukusia virkštele, kurią akušerė labai greitai nuvyniojo, užspaudė ir nukirpo. Pasigirdo pirmasis verksmas. Kūdikis buvo nušluostytas, pasvertas, pamatuotas, o tada jau suvyniotas į vystyklus ir paguldytas ant šildomo stalelio. Matėsi mamos išvargintas veidas, tačiau neilgam. Kai išgirdo vis verkiantį sūnelį ir jį pirmą kartą išvydo, žvilgsnis pasikeitė, akyse spindėjo laimė, noras vaikelį nuraminti, tačiau tuo metu jai to padaryti dar nebuvo galima, kadangi buvo užsiuvinėjama žaizda. Greitai kūdikis nurimo, padovanojo pasauliui pirmąją šypseną ir užmigo. Taip prasidėjo naujas žmogaus gyvenimo etapas. Aš šypsodamasi žiūrėjau tai į mamą, tai į naujagimį. Viską, kas vyko mediciniškai- puikiai supratau, bet niekaip negalėjau suvokti, kas iš esmės tuomet įvyko. Viena yra matyti palikuonius atsivedančius gyvūnus, bet čia juk gimė žmogus, potencialus šventasis. Žmogus, kuris su savo gimimu atsinešė dar vieną istoriją, kurį greitai apraizgys tinklas žmonių, su kuriais jis bus susijęs ir kurie bus susiję su juo. Žmogus, su savo pašaukimu ir savo keliu. O dabar toks mažytis ir bejėgis.. Jo priklausomybė nuo mamos su laiku mažės, susiformuos savita pasaulėžiūra, nuostatos, vertybės ir galbūt greičiau, nei atrodo, mamos jam jau ir vaisai nebereikės.  Taip svarstydama, nejučiom ėmiau lyginti nėščiosios, o dabar jau mamos santykį su kūdikiu ir Dievo santykį su žmogumi. Vėl prisiminiau Pradžios knygą. Žmogus nepaklausė Dievo ir valgė nuo medžio, nuo kurio jam buvo sakyta nevalgyti. Nuo gero ir pikto pažinimo medžio. Leidosi į diskusijas su žalčiu, buvo sugundytas piktojo ir nusidėjo. Žmogus tiesiogiai pažino piktąjį, per žaltį ir tiesiogiai pažino, kas yra gera, per Dievą. Su nuodėme į žmogaus širdį atėjo kaltė, baimė ir abejonė Dievo gerumu, todėl žmogui Dievas ima atrodyti nebe toks patikimas, jis slepiasi, suprasdamas ir sakydamas, kad yra nuogas, bet tuo pačiu su nuodėme atėjo ir galėjimas sąmoningai rinktis tai, kas gera arba tai, kas bloga. Žmogaus žvilgsnis į Dievą pasikeičia, tačiau Dievas į žmogų visada žiūri lygiai taip pat, kaip prieš jam nusidedant. Dingsta besąlygiškas pasitikėjimas, todėl kartu dingsta ir gebėjimas suprati, kokia meile Viešpats žmogų myli. Nuo tada prasidėjo nuolatinė Dievo kelionė į žmogaus širdį, nuolatinis ieškojimas ir kvietimas priimti Jo meilę, kad žmogus taptų laimingu. Kas laisva valia pasirinkta, to jau nebegalima pakeisti. Galima tik duoti instrukcijas, kaip toliau gyventi, užuominas, į kurias pažvelgus sunkiu laiku, prisimintume, kas yra gera ir kur yra laimė. Galbūt ši Biblijos eilutė- „ O moteriai Jis tarė: „Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus, bet aistringai geisi savo vyro, o jis valdys tave“.“ (Pr 3,16) yra viena iš tų užuominų, parodančių, kad Dievo meilė niekada nesibaigia ir, kad Jis visada laukia sugrįžtant. Moteris per nėštumą ir gimdymą patiria ne tik fizinius skausmus, bet ir dvasinius. Vaiko gimimas- tai savotiškas praradimas. Nutraukiamas aiškus motinos ryšys su vaiku per placentą ir virkštelę. Dabar vaikas pasaulio ir ryšys bus kuriamas per kitokį santykį. Tačiau motinos meilė vaikui netapo mažesnė jį pagimdžius, galbūt atvirkščiai. Dar daugiau rūpesčio, dar daugiau meilės reikia įdėti, kad vaikas ją pajustų, kad jaustųsi saugus. Prasidėjo nuolatinė saugojimo ir gero linkėjimo kelionė. Taip nėščiai moteriai, manau, yra suteikiamas Dievo palaiminimas, kad per savo pačios skausmus ir gimdymą, per savo santykį su kūdikiu, geriau suvoktų, kaip pats Dievas ją myli, kaip Jam buvo skaudu Ievai nusidėjus, tačiau Jo meilė liko besąlygiška. Kaip žmogaus kūne lieka žymė, buvusios sąjungos su mama, taip nusidėjusiam žmogui liko žymė nuo Dievo- besąlyginės meilės troškimas.

Kaip dabar Jūs manote, tai palaiminimas ar prakeiksmas?