ROBERTA: Coliuko/ės pasisveikinimas ir visa ko pradžia

Sveikos, mielos mamos, labas nuolatinis drauge, MK. Su rudeniška nostalgija besiskverbiančia per apnuogintas medžių sielas, su žvarbėjančiu šelmišku vėju ir mažomis it vaikučio iš pasakos, pavirtusiu asiliuku (ar ožiuku? ) nugertomis balomis atplasnojo meilė, laimė ir džiugesys širdin, palengvėle nusileido nuo pūkuoto angelo sparno ir prigludo it brangiausias perlas kriauklėje – mažas stebuklėlis.

Šiomis svajingomis eilutėmis pradedu dalintis savo džiaugsmu, kuris buvo, yra ar bus artimas, kiekvienai čia besilankančiai mamai, būsimai mamytei ir šeimoms. Juk mus visas tai ir sieja – mažutėliai trapūs figos dydžio stebuklėliai, jaukiai įsitaisę po mūsų meile pulsuojančiomis širdimis . . . angeliukai, kurių „gugu“ „bubu“ ir dar eilė keisčiausių žodelyčių – kaip skambiausia daina mūsų ausims . . . išdykėliai, kurių penkios minutės tylos, kartais neišvengiamai tampa tylutėle išdaiga, kuri vėliau ne tik priverčia padirbėti mamą ar tėtį, bet sukelia atlaidžią šypseną . . .

 Tad prisitatau trumpai, nes juk ne visos esamo pažįstamos. Esu laiminga, beveik penkerių metukų sūnaus mama ir kitais metais būsiu dviguba mama. Šiuo metu mūsų maža šeimyna gyvena įvairiomis nuotaikomis – prasidėjusiu nuostabiu laukimu, įkurtuvių ruošimuosi. Šįmet vasarą pagaliau baigiau mokslus, nors svarsčiau galimybė tęsti toliau, bet įvairios priežastys pakišo koją, bet neesu iš tų, kur meta, tai ką pradėjo, taigi juos planuoju tęsti, tik kiek vėliau. Prisiminus pirmojo vaikučio gimimą, jaučiuosi kalta prieš jį, jam skiriamo laiko atžvilgiu. Pasibeldė į pasaulį, tuomet kai buo patys svarbiausi žingsniai ateities link, stojimas ir visi vargai.

Tad tekdavo ir naktimis darbus rašyti, ir dieną pas močiutę pabūti, kai tekdavo važiuoti paskaiton. Visgi dabar, pasirinkau verčiau visą laiką skirti tik vaikams, jokių pašalinių reikalų, kurie gali palūkėti, o vaikučiai taip greit auga, kad tas popieriukas dėl kurio stengiesi, tavęs neapkabins, nepabučiuos ir po daugelio metų neateis paklausti patarimo, tad tokie dalykai dabar jau gali palūkėti. Antrasis mažylis/ė buvo planuotas ir labai laukiamas. Esu iš tų nekantrių ir po poros mėnesių, nutariau, kad gal visgi tas, kuris aukštai dar mano, jog reikia palūkėti, ir dar ne laikas. Nustojau galvoti ir. . . visgi nutariau dar kartelį iš įpratimo pasitikrinti, o gal . . .

O GAL – pasitvirtino. Taigi šiandien rašau po antrojo vizito pas daktarę. Jo laukiau kaip ant adatėlių, kadangi tiksliai nežinojau ar vystosi, ar viskas gerai. O šiandien galiu drąsiai sakyti, kad mūsų 10 savaitėlių stebuklėlis, sveikutis, jokių įtarimų nėra ir pirmoji jo nuotraukytė (kurios visgi nenoriu publikuoti), pirmieji pasisveikinimai ir judesiai iš ekrano nudžiugino.

Tiesa, širdelės dūžių dar neteko išgirti, bet sekantį kartą labai to tikiuosi. Mano skaičiavimu jis turėtų būti 7 savaitėlių, bet pasak daktarės, pagal dydį, atitinka būtent 10, o juk visi skirtingi. Aibė tyrimų ir rami laukimo pradžia . . . Truputį kankina baimė, nes nors ir esu mama, visi kūdikėlių reikalai primiršti. Kankina įvairios mintys, bet stengiuos galvoi pozityviai, jau dabar žinau ką darysiu kitaip, nes visgi augindama pirmagimį daug ko išmokau, žinau kur dariau klaidas, o dabar viską teks prisiminti ir, galbūt vėl kažko naujo išmokti. Stebuklėlis vos pusketvirto centimetro dydžio, bet ekrane atrodė kaip mažutis žmogutis, intensyviai judino rankutes, lyg norėdamas pasisveikinti, džiaugsmo ašara tokiu atveju neišvengiama. Pagal savo dydi jis man primena coliuką/ę, tad taip ir vadinu savo stebuklėlį.

Apie šį stebuklą pirmiausia pranešiau vyrui, jis beabejo apsidžiaugė, nes to laukė ir yra begalo laimingas. Kadangi nebuvo namuose, vos sulaukiau savaitgalį nuvažiavome ramiai pavakarieniauti, bei džiaugėmės nuostabia žinia. Kitiems šeimos nariams nenorėjau sakyti, kol nesužinojau ar tikrai viskas gerai, bet kaip sakoma paslapčių nenuslėpsi. Taigi visi patenkinti. Sūnus sužinojęs, dabar nuolat kuria savo istorijas, kaip jis ir tėtis ir broliukas eis laukan dirbti, o jei bus sesutė – padės man namuose, kap visi kažkur važiuosim. Kas vakarą paklausia ką veikia, kokio jau dydžio. Papratęs šalia miegoti savo lovoje, tad vis tai koją, tai ranką užkeldavo, o dabar jau stengiasi atsargiai, kad neužgautų. Smagiausia klausyti būtent sūnaus mielų, naivių, vaikiškų pasvarstymų, kaip jis saugos ir žais. Tiesiog idealu. O juk taip neseniai jis nenorėjo girdėti nei apie broliukus, nei apie sesutes, o dabar jaučiasi patenkintas, kad bus vyresnysis ir galės užstoti.

Pačios savijauta gana gera, tik nelemtas skrandžio graužimas ir nelabasis pykinimas karts nuo karto „prigriebia“. Bet tai tik menkniekiai, kurie tikiuosi greit praeis. Nuotaikų svyravimai taip pat mano „draugai“. Galiu pravirkti dėl menkniekio, o po akimirkos juoktis. Bet stengiuosi valdytis, visgi nuo mano nuotaikų priklauso ir sūnaus bei vyro nuotaikos, tad juos truputį užjaučiu. Tiesa šiandien užkilo temperatūra, tad įsigijau homeopatinių vaistukų Aflubin, gėriau arbatėlių ir ilsiuosi. Pabaigai noriu pasidalinti viena mintim, kuri man pritiko, nes kai norėjau nuleisti rankas pasibeldė laimė, dabar visa atrodo kitaip. „Jei laimė Jūsų vis dar neaplankė, vadinasi, ji labai didelė ir eina pas Jus mažučiais žingsneliais“. Tad tikiuosi sėkmingai dalintis su jumis būsimais išgyvenimais, laukimu, nuotaikomis, pasvarstymais.

 Iki kitos savaitės, naujo coliuko/ės lapo dienoraštyje. Roberta

Nepamiršk įsidėti naujagimiui skirtų sauskelnių Huggies® į krepšį prieš gimdymą, kad pirmasis mažylio susitikimas su šiuo pasauliu būtų švelnus, minkštas ir sausas!