Ar dar prisimenate, kas nutiko, kai pagimdėte savo angeliuką? Ar Jūsų vaikutis iškart buvo padėtas Jums ant krūtinės? O gal gydytojai pradėjo sverti ir matuoti mažylį?
Kaip manote, ar yra psichologinis poveikis tolimesniai vaiko raidai, jeigu jis praleidžia pirmąsias sekundes ir minutes, dienas be mamos ir tėčio, ar nėra jokio skirtumo?
Man asmeniškai buvo be galo svarbu, kad ką tik gimusį kūdikėlį gydytojai uždėtų man ant krūtinės. Prisipažinsiu, gimdyti šiek tiek bijojau, tad iš anksto susitariau su gydytoju ir išsakiau visu savo norus, kas ir kaip turi būti iškart po mano gimdymo.
Manau, kad ką tik gimęs mažutis žmogutis iškart turi pajausti motinišką šilumą, jos meilę, tad kūdikis BŪTINAi turi būti padėtas jai ant krūtinės. Jeigu mama, pvz. po Cezario operacijos ar nelabai suvokia kas darosi aplinkui, tuomet gali padėti ir tėvelis.
Manau, kad jo dėmesys, ypač akių kontaktas, yra kaip gaivus oro gūsis kūdikėliui. Prisipažinsiu, jog tikiu, kad pirmasis kūdikio ir tėvų kontaktas yra labai svarbus jo tolimesniai raidai. Juk būtent pirmieji prisilietimai parodo ir įrodo kaip mažylis buvo laukiamas šioje šeimoje.
