Dar visai neseniai persileidimą patyrusi Gintė Usavičienė šiandien atvirai dalinasi savo istorija ir tikisi, kad jos patirti išgyvenimai bei praeitas gijimo etapas padės ir kitoms moterims. Su ja ir kalbamės apie tai, kas tuo metu labiausiai padėjo nepalūžti, su kokiais psichologiniais ir emociniais išgyvenimais teko susidurti ir kodėl mūsų visuomenėje ši tema vis dar yra laikoma tabu.
- Ginte, papasakokite, kaip viskas nutiko ir kas Jus paskatino viešai prabilti apie persileidimą?
Man 28-eri. Sveikata gera. Magistro laipsnis yra. Darbas yra. Finansai – pakankami. Būstas ne svajonių, bet yra. Net nuostabus vyras, kurį beprotiškai myliu ir kuris man po šešerių metų draugystės uždėjo žiedą, prisiekdamas amžiną meilę priešais nukryžiuotąjį – jis taip pat yra. Keli mėnesiai po vestuvių ir abu kartu su vyru ašarotomis iš džiaugsmo akimis žiūrime į teigiamą nėštumo testą. Aš būsiu mama!!! Skrajojau padebesiais! Negalėdama susiturėti džiaugsmo savyje, pasisakiau savo tėvams – būsimiems seneliams – jie labai apsidžiaugė: senelis laikėsi oriai su pasididžiavimo spinduliukais akyse, o būsima močiutė ašarą tyliai nubraukė.
8-os vaikelio savaitės vizito pas ginekologę rytą ant tualetinio popieriaus pamačiusi kraujingų gleivių nieko blogo neįtariau, skaičiau, kad būna. Vizitas ryte, pasakiau ginekologei apie tai, ji paklausė, kada buvo paskutinės mėnesinės ir paskaičiavusi nuramino, kad sutampa su ciklu, gali būti lengvas patepimas. Ji užvedė nėščiosios kortelę ir netikrinusi echoskopu išleido. Darbe apie pietus pradėjau jausti maudimą pilvo apačioje kaip menstruacijų metu, pradėjo palaipsniui intensyvėti tepimas. Kadangi tikėjau daktarės žodžiais, stengiausi nestresuoti, tačiau vakarėjant situacija pradėjo itin prastėti: stiprėjo kraujavimas, skausmas vis didėjo, nerimas peraugo į baimę. Skubiai išvažiavome į priėmimą. Ginekologas pasakė tai, ko labiausiai bijojau: ,,Apgailestauju, širdelė neplaka”. Tai buvo siaubinga. Nesutikau atlikti valymo, nors daktaras primygtinai įkalbinėjo, teigė, kad pats embrionas nepasišalins. Man reikėjo laiko susivokti, atsisveikinti, paleisti. Išvažiavau namo su didžiuliu skausmu pilve ir širdyje. Pirmadienio rytą mažylis pasišalino pats. Tualete, šlapinantis. Aš jo nepamačiau, tik jaučiau jį slenkant takais žemyn ir išgirdau pliumptelėjimą. Siaubingiausia buvo prisiversti nuleisti vandenį. Juk ten kažkur vamzdyne mano vaikas – tarp išmatų.
Po kelių vizitacijų, apie pietus, kai nebesugebėjau net aiškiai kalbėti, gavau stiprių nuskausminamųjų. Paprašius išrašyti ,,biuletenį”, iš manęs buvo išsijuokta: negi aš nesugebėsiu kitą dieną eiti į darbą. Kas čia tokio, kad reiktų nedarbingumo. Supratau, kad šių dienų sistemoje persileidimas ne ką svarbesnis už pasituštinimą: nei vienas medikas manęs nepaklausė, kaip aš jaučiuosi, nei vienas nepasiūlė psichologo pagalbos, nei vienas nepasakė, kad yra centrai, kur galima kreiptis, nei vienas nepaklausė, ar aš orientuojuosi aplinkoje ir sugebėsiu grįšti namo...
,,Niekam tikus”, ,,nevykėlė”, ,,neverta būti mama”, ,,apgailėtina” – tokias etiketes sau kartojau gedėdama. Vyras kaip galėdamas guodė, skaudu buvo ir jam. Pranešus seneliams žinią, reikėjo vėl viską pergyventi. Buvo labai sunku, nes nežinodami kaip padėti, jie vis klausinėjo kokių vaisių ar sulčių atvežti, o atvažiavę kalbėjo apie orą už lango. Jiems esant turėjau visą laiką apsimesti, kad man viskas gerai, kad jie nesijaudintų, o širdyje klykiau maldaudama palikti mane vieną... Kai miršta žmogus, mes turime teisėtą laiką gedului, laidotuvių ceremoniją atsisveikinimui, kapą, kai miršta neišnešiotas vaikelis – esame priversti apsimesti, kad jo net nebuvo...
Praėjo keli mėnesiai, laikas apgydė žaizdas širdyje, ir mes vėl bandėme pastoti. Neužilgo vėl pamatėme teigiamą nėštumo testą: apsidžiaugėme gavę antrą šansą. Šį kartą susitarėme, kad bent iki trijų nėštumo mėnesių tikrai niekam neprasitarsime. Kai septintos savaitės šeštadienio rytą pamačiau kraują ir pajaučiau maudimą pilvo apačioje – supratau, kad istorija kartosis. Prie niekam tinkamos, apgailėtinos nevykėlės epitetų užsiklijavau niekam tikusios žmonos antspaudą. Palūžau. Nebetikėjau savimi. Kaltinau, plakiau save. Kaltinau Dievą, Visatą, kad juos atėmė iš manęs...
Bet šiandien aš 34-ių metų laiminga dviejų pametinukų mama, kuri vis dėlto nėra jau tokia apgailėtina, kuri vis dėlto sugebėjo sėkmingai išnešioti ir pagimdyti savo angelėlius. Vaikai atkeliavo į mūsų šeimą, kai padedant išmintingiems žmonėms, atėjo priėmimas gyvenimo tėkmei, likimui, kai atėjo priėmimas, kad tų vaikelių iš manęs niekas neatėmė, kad jie buvo su mumis tiek, kiek jiems buvo lemta, kad jie savo misiją žemėje atliko. Mes negalime pykti ant likimo, mes nežinome, kodėl kiekvieno gyvenimo kelias yra toks, koks jis yra. Mes galime jaustis dėkingi, kad galime eiti šiuo keliu, o suklupus, nebijokime kreiptis pagalbos.
O viešai prabilti paskatino asmeninis pajautimas kiekviena savo kūno ląstele, kaip atvirumas išlaisvina, kaip gydo. Nors širdyje buvau priėmusi išgyventą patirtį, aš ilgą laiką ją slėpiau nuo aplinkinių, maniau, kad manęs nesupras, nepriims, įskaudins komentarais ,,kas čia tokio‘‘, ,,buvo dar mažučiai visai‘‘ ir pan. Jaučiausi sociume ,,nekokybiška‘‘ moterimi...Tačiau, kai vos pažįstama moteris (beje, dabar labai gera draugė, vieno mano vaikučio krikšto mama) visiškai netikėtai sutikta smėlio dėžėje su dukrele man atvira širdimi pasipasakojo savo istoriją, aš jai išdrįsau ir papasakojau savąją. Tą akimirką pajaučiau didžiulį lūžį, kaip upėje pavasarį prasilaužia ledai iš ilgai kaustyto įšalo, taip ir aš tada paleidau gniužulą širdyje ir supratau visa esybe, kad tik atvirai pasakojant, dalijantis vyksta pats didžiausias gijimas. Žinoma, labai svarbu yra rasti, kam atsiverti, su kuo dalintis, kad tai būtų emociškai saugu, ramu, kad tave priims visokią, supras. Empatiškiausi, jautriausi žmonės dažniausiai yra tie, kurie patys yra išgyvenę tokias ar panašias situacijas. Neretai kalbant su tokiu žmogumi tylos akimirka, atodūsis, ašara papasakoja daug daugiau nei tūkstantis ištartų žodžių…
Todėl prabilau, kad prabiltų ir kitos, ir taip leistųsi į gijimo kelionę: nesustotų, negrimztų gilyn į skaudžius išgyvenimus, o juos priimtų ir su meile ir šviesa akyse gyventų toliau.
- Ar mūsų visuomenėje ši tema vis dar laikoma tabu?
Deja, bet taip ir galimai ji net opėja tam tikruose visuomenės sluoksniuose. Vienok atrodo, kad žmonės vis laisviau reiškia savo pažiūras ir mintis, tačiau iš kitos pusės šių dienų moters įvaizdis kaip nepalaužiamos, ypač veiklios, super sėkmingos, ,,tobulos‘‘ (kad ir ką tai bereikštų kiekvienam) įvaizdis, neleidžia suklysti, neleidžia pačiai sau visapusiškai priimti ir mylėti save tokią, kokia ji iš tiesų yra. Taip, ta netobula moteris - negalinti pastoti, negalinti sėkmingai išnešioti kūdikį, moteris, pasidariusi abortą, du, nes išsigando aplinkinių smerkimo, buvo priversta rinktis tarp vyro ir vaiko, tarp sėkmingos karjeros ir neprognozuojamos ateities, moteris, kuri nešioja kūdikį po širdimi ar žiūrinti į jau gimusį vaikelį ir jaučianti tik neapykantą ir pyktį jam, sau ir viskam aplinkui…
Ar pasaulis yra pasiruošęs besąlygiškai priimti moterį, palikusią vos gimusį savo vaiką? Ar pakankamai empatiškas išklausyti jos istorijos ir ištiesti pagalbos ranką vietoj to, kad nuteisti? Kai išauš tokia diena, nebeišgirsime tokių tragiškų istorijų, nematysime kraupių statistikų apie depresija, alkoholizmu, narkomanija sergančias moteris, pakėlusias prieš save ranką ar nusižudžiusias, nes moterys vos papuolusios į keblią padėtį be baimės kreipsis pagalbos ir ją gaus tinkamą, atitinkančią jos poreikius. Ir tokia diena išauš, patikėkite manimi!
- Ir kodėl taip svarbu dalintis ne tik pozityviomis istorijomis?
Žmogaus gyvenimas jau taip sukurtas: pakilimus seka nuosmukiai, nesėkmės sėkmes. Šviesius gyvenimo epizodus keičia tamsūs nepriklausomai nuo žmogaus kilmės, gyvenamosios vietos, statuso, socialinės būklės ar turimos sumos banko sąskaitoje. Socialiai mes įpratę žongliruoti teigiamais, pozityviais įvykiais, emocijomis ir slėpti nesėkmes, maskuoti silpnybes. Kaip be tamsios nakties neišauta saulėtas rytas, taip mes neišmokę priimti stiprių gyvenimo supurtymų, nelaimių, nesėkmių, negalime tikėtis būti laimingais, stipriais, sveikais žmonėmis.
- Ginte, o kur Jūs ieškojote pagalbos ar Jums užteko vien artimųjų palaikymo?
Kiekvieną dieną padėkoju aukščiausiajai dvasiai už sutiktus išmintingus žmones. Specialiai pagalbos šiam klausimui spręsti aš neieškojau, kadangi uždariau jį į giliausią kertę širdyje, užstūmiau akmenį ir apsimečiau pati prieš save, kad viskas man gerai. Tačiau, bendraujant su išmintingais žmonėmis, labai greitai išlindo yla iš maišo su kaltinimais visam pasauliui, pykčiu ir neapykanta sau pačiai. Užspaustos, nepriimtos mūsų patirtys niekur neišnyksta, jos vienokia ar kitokia forma mus nuolatos veikia: per emocijas, požiūrį, kasdieninius pasirinkimus, poelgius, jausmus, savijautą ir sveikatą.
- Neretai patyrus persileidimą moterys kreipiasi ir psichologinės pagalbos, kaip buvo Jūsų atveju?
Nuoširdžiai džiaugiuosi už tas moteris, kurios kreipiasi pagalbos, linkiu visoms tokioms būti drąsioms! Tiesą sakant, mane kaip feniksą iš pelenų prikėlė alternatyviosios medicinos specialistai, kurie į žmogų žiūri kaip į bendrą nedalomą visumą, ten radau kelią į savęs priėmimą ir meilę sau.
- O kaip šią situaciją įvertino medikai, kodėl taip nutiko?
Preliminariai įtakos galėjo turėti mano skydliaukės disfunkcija.
- Kas padėjo tokiu sunkiu momentu nepalūžti? Nenustoti svajoti ir kurti?
Viskas vyksta mažais žingsneliais. Nėra taip, kad kažkas (psichologas, ginekologas, draugė,..) duos pultelyje paspausti mygtuką, kuris atvers naują švarų gyvenimo puslapį- čia tikras gyvenimas, ne socialinė platforma, čia ,,nepraskrolinsi‘‘, neištrinsi, turi ,,pradirbti‘‘ su skauduliais, kad išdrįstum vėl pasvajoti tapti mama. Išmintingų, mylinčių žmonių palaikymas vedė į išgyventos patirties priėmimą ir dėkingumą viskam, kas vyksta. Tada po truputį atsistojus tvirčiau ant žemės, atbunda meilė sau, pasitikėjimas ir drąsa svajoti.
- Ką patartumėte panašaus likimo moterims? Kaip nebijoti ir vėl pasiryžti pastoti?
Visų pirma, esant šoko būsenoje nepriimti jokių skubotų sprendimų. Antra, kokia beatrodytų sudėtinga situacija - Jūs ne vienintelė šioje Žemėje tai išgyvenate, aplink Jus gyvena moterys, patyrusios tokias pačias ar panašias patirtis. Trečia, drąsiai kreipkitės pagalbos į žmones, kurie turi žinių, resursų Jums tinkamai padėti. Krizinis nėštumo centras, kuriame aš pati savanoriauju, visada atlieps bet kokiu klausimu, susijusiu su kriziniu nėštumu, pogimdyvinėmis krizėmis, nepriklausomai nuo Jūsų socialinės padėties, amžiaus, gyvenamosios vietos ar kt. Ką tik ,,gimė‘‘ ,,Facebook‘‘ platformoje mano kuruojama ,,Krizinio nėštumo centro‘‘ privati grupė, pavadinimu - ,,BENDRUOMENĖ NEPLANUOTAS NĖŠTUMAS‘‘, kurios tikslas suburti panašias gyvenimo patirtis išgyvenusias, patiriančias moteris į šiltą bendruomenę - laukiu jūsų.
„Krizinio nėštumo centro“ psichologės Justinos Kuckailienės komentaras:
Pagalba moteriai, vyrui ar porai, patyrusiai persileidimą yra svarbi. Dažniausiai efektyvios pagalbos priemonės: individualios psichologo/-ės, psichoterapeuto/-ės konsultacijos ir/arba savipagalbos, terapinės grupės. Pagalbos galima ieškoti ir tarp alternatyvios medicinos specialistų/-čių, kurie padėtų pažinti kūno reakcijas, stebėti emocijas ir vidinę jausmų dinamiką, atrasti galimybes, kaip vėl integruotis į sau įprastą gyvenimą.
Kvalifikuotos pagalbos atvejais pirmiausiai yra svarbu žvelgti į išgyventą istoriją. Kol ji slepiasi po keliais užraktais, sudėtinga kūnui ir jausmams gyti, lengvėti. Tad visuomet pirmas žingsnis padėti sau – išdrįsti ieškoti pagalbos.
Individualiose konsultacijose pagrindinis dėmesys skiriamas išgyvenamo sielvarto etapams, jų pažinimui, matymui, įveikai. Tam, kad žmogus priimtų ir susitaikytų su netektimi, neišvengiamai tenka atsigręžti į visus nemalonius jausmus, kaip liūdesys, kaltė, pyktis, baimė, kur svarbu stebėti jų gelmę, dinamiką. Pagalbos tikslas dažnai yra pirmiausiai apibūdinti ir legalizuoti patirtį, pamatyti jos paveikslą, įsivardinti, kad tai, kas vyksta, ką jaučia žmogus yra normalu. Tuomet svarbu, kad su visais patyrimais ir jausmais žmogus gebėtų tęsti savo kasdienybę, tam mokomasi buvimo įvairiuose jausmuose, stebėjimo, kaip vienas sielvarto etapas keičia kitą. Esant skirtingoms reakcijoms vienam žmogui liūdesys ar pyktis gali trukti ilgiau, kitiems trumpiau. Svarbu kiek įmanoma žvelgti į tai, kaip yra, nieko nesupakuojant kūno kertelėse ir neužspaudžiant vidinės tikrovės.
Savipagalbos grupėse susitinka panašią patirtį patyrusios moterys, rečiau tokios grupės organizuojamos vyrams ar poroms, nors tikrai prasmingos ir šios. Tokia pagalbos priemonė, kitaip nei individualios konsultacijos, kuria potencialą kalbėti ir dalintis su panašias patirtis išgyvenusiomis moterimis, girdėti jų istorijas, o besiklausant gyti, kai pamatoma, kad „esu ne viena“. Čia dalijamasi jausmais, atradimais „o kas padėjo man“, pasiūlymais, patarimais. Vertinga būna tyla, kuomet moteris atsiveria ir išlieja savo skausmą, o kitos girdi ir dėmesiu bei atjauta apkabina rate. Nutinka atvejų, kada moteriai sunku pereiti sielvarto etapus ir skausmas užtrunka gerokai ilgiau. Tuomet pasibaigus grupės susitikimams rekomenduotina tęsti individualios pagalbos galimybę ir padėti sau gyti.
Darbe su moterimis ir vyrais dažnai atkreipiu dėmesį į tai, koks žmogaus dienos ritmas, kiek laiko skiria poilsiui, kokia to poilsio kokybė. Kartais šalia visų jausmų svarbu mokytis semtis jėgų mūsų kūno viduje ir aplink mus esančių natūralių resursų: judesio, prisilietimo, kvėpavimo, dienos ritmo, pakankamo miego, visavertės mitybos, gamtos, knygų, meno ir kt. Pradžioje kai ištinka šokas ir užplūsta didelė liūdesio banga, pagalvoti apie kažkokius resursus tikrai sunku, būna, kad nesinori savimi rūpintis, tačiau ilgainiui visgi pavyksta grįžti į dėmesio sau kryptį ir kartu su tekančiais jausmais suteikti sau atramos ir jėgų. Nuoširdžiai tikiu, kad žingsnelis po žingsnelio netekties skausmą pereiti įmanoma.
VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ teikia pagalbą išgyvenančioms neplanuotą, krizinį nėštumą, kūdikio netektį dėl persileidimo, priešlaikinio gimdymo ar aborto. Taip pat organizuoja savipagalbos grupes krizinio nėštumo metu bei netekus naujagimio.
Pagalbos galite kreiptis: tel. +370 603 57 912, el. paštu pagalba@neplanuotasnestumas.lt, www.neplanuotasnestumas.lt.
