Buvau dar per maža eiti i kartu (arba manęs nesivedė), bet gerai atsimenu kaip sesė su draugais repetuodavo dainuškas namo laiptinėje, o pasibaigus pamokoms lėkdavo „ubagauti“. Vėliau aš jau kartu su šeima, pasigaminę kaukes keliaudavome pas tetą sočiai prisivalgyti.
Ir vėl antradienis. Ir vėl Užgavėnės. Bet mūsų metai iš metų besitęsusiai tradicijai iškilo pavojus. Suabejojau ar ‚,patogu“ bus su Hubertuku mažame kambarėlyje, kur yra šuniukas, o mano Markas pasiruošęs išdykauti. Mama prasitarė, kad labai daug turi darbų, o vyras kaip tyčia ilgiau dirbs. Jau bededant ragelį po pasitarimo, širdyje ėmė krebždėti - betgi tradicija... Tad prieš pasigirstant pyyyp pyyp signalui sakau: o gal atvažiuokit visi pas mus?
Dieną su Hubertuku sudalyvavome Marko darželio šventėje, pasivaišinome blynais. Mano mažylis pamatęs mamą visai subliuško: verkė, norėjo mamos, nors buvau šaliaJ tad po šventės grįžome kartu namo. Ruošiamės senai senai prasidėjusios tradicijos tęstinumui – kai sutems į namus sugužės ožiukai, čigoniukai ir kiti kaukėti svečiai.
Sočios dienoms visiems :)
👍