SUPER MAŽYLIS: kai šeimoje atsiranda antras vaikas arba darželinuko tramdymas

Tik grįžus namo su kūdikiu Hubertu supratome, kad jo vyresnėlis brolis Markas - tikras garsiakalbis. Jis nevaikšto, o dunksi. Mėgsta žaisti žaisliukų mūšius, o šie kaip tyčia skrieja visai pro šalį mažylio. Jis ne prašo, o rėkia. Užsimano kažko čia ir dabar. Negana to, labai dažnai jam spaudžia kojinės, nepatogios kelnytės arba užplūsta kiti ožiukiški reikalai. Prieš gimstant mažyliui buvome nusprendę, kad leliuku rūpintis turi tėvai, o broliukas gali padėti tik jei pats to nori. Tai reiškia, kad jei reikia šluostės, sauskelnių ar dar kažko, einame atsinešti patys. Kartais paklausiame Marko, gal galėtum..? Jei jis nori padėti – padeda. Bet kartais pasako, kad dabar žaidžia, tai į tai atsižvelgiame ir tikrai nesupykstam. Nekalbu apie ekstra atvejus, kai pagalba būtina čia ir dabar, bet jei tą darbelį gali lengvai atlikti vienas iš tėvų, man atrodo tai ir yra tėvų pareiga, todėl brolis gali tęsti žaidimus. Tačiau atsiradus kūdikėliui atsirado ir naujų taisykklių, dėl kurių nelabai begalima buvo derėtis ir Markas norom nenorom turėjo tapti VYRESNIUOJU broliu.

Labai sunku buvo kalbėtis ir tartis su Marku dėl kėlimosi ir ėjimo miegoti tyliai, ar įmanoma tyliam būti garsiakalbiui? O jei dar koks ožiukas įlenda vos nubudus?

Problema buvo ir stipri broliška meilė: apkabinti, pabučiuoti, prisiglausti, šimtus kartus pabučiuoti nori bet kada. Kai pasiilgsta...kad ir vidury saldaus mažojo miegelio. Jei „netyčia“ neleidžiu to padaryti, liūdną verkimą ima lydėti ožiukiškos isterijos. Susinervinu, pyktelnu, vėl pergalvoju -  neleidžiu meilės parodyti/ ar negerai iš tiesų elgiasi mano sūnus. Atsibodo sakyti NE, NEDARYK to/taip, nes BROLIS... Labai nenorėjau, kad atsiradus broliukui vyresnėlio gyvenimėlis staiga apvirtęs aukštyn kojomis, dar nuolat būtų lydymas nuotaikos, kad jis mums nebėra svarbus, kad jo vietą užima mažylis.

Atėjo metas žaisti žaidimą -  darželinuko tramdymas.

Su Marku  ant balto lapo nusipiešėme eiles langelių. Markas galėjo pats išsirinkti spalvas. Viena spalva reiškia paskatinimus, pagyrimus – šypsenėles. Kita spalva – liūdnas šypsenėles.  Sugalvojome žaidimą – jei greičiau užsipildys šypsenėlių langeliai - galės išsirinkti kokį tik nori prizą. Jei greičiau užsipildys liūnų šypsenėlių langeliai – visą dieną negalės žiūrėti filmukų, o tai labai baisi pasekmė.  Šypsenėlių nedalinome už mažiausius džiaugsmelius ar nusižengimus, jis gi vaikas su savo jausmai ir pasaulėžiūra... Bandydavome tartis  - jei dvi dienas ryte atsikelsi tyliai, apsirengsi pasiruoštus drabužėlius (jam paprastai viskas spaudžia, netinka, nepatogu ir tt.)  ir nepažadinęs  broliuko išeisi į darželį, nupiešime šypsenėlę.  Arba besibaigiant dienai pastebime, kad neturėjome jokio konflikto, tai „su fanfaromis“ paskelbiame, kad šaunuolis nusipelno šypsenėlės už labai gražiai praleistą dieną be pykčio ir ožiukų. Kartais net pasakydavo – nepadėk man tvarkytis, susitvarkysiu vienas, pasakysiu tėveliui, kad net niekas nepadėjo ir gausiu šypsenėlę.

Kartais tekdavo daryti ir taip – skaičiuoju iki trijų, jei neateini man padėti tvarkyti TAVO žaisliukų, nupiešiu liūdną šypsenėlę. Dažniausiai suveikdavo visi mano „jei“ ir „skaičiuoju iki 3“. Tada negaudavo blogos šypsenėlės, bet paaiškindavau, kad negaus ir geros, nes pykomės. Iš anksto buvom sutarę, kad bloga šypsenėlė piešiama iš karto, už muštynes. Įpykęs mėgdavo plekštelėti man per ranką, arba koją. Jei plekštelėdavo du kartus – nupiešdavau dvi liūdnas  šypsenėles. Dėl jų labiausiai pergyvendavo, atsiprašydavo, prašydavo nepiešti. Bet taisyklės šioje vietoje nelaužomos. Susitaikydavome, paaiškindavau, kad reikia dabar daryti gerų darbelių, kad geros šypsenėlės vytųsi blogas.

Kartais supykęs už blogą šypsenėlę norėdavo suplėšyti visą langelių lapą. Tuomet primindavau dar vieną taisyklę, jeigu suplėšysi, manysime, kad užsipildė visi blogų šypsenėlių langeliai ir laimėjo blogos šypsenėlės. O tada...

Langelių lapas išliko sveikas, pildėsi jis gerą mėnesį. Tuo metu pagarbiai puikavosi pačioje matomiausioje namų vietoje. Visi jį pastebėdavo, visi klausdavo. Kartu su Marku paaiškindavome, kas tai. Tuo pačiu jis prisimindavo ir visas pildymo taisykles.

Rezultatai buvo akivaizdūs. Nustojo muštis. Kartais užsimodavo, bet prisiminęs ranką nuleisdavo į paglostymo padėtį, nusišypsodavo, iš kart pasiteisidamas - aš tik paglostyti norėjau.  Dabar niekada nebekyla rankytės į mušimo padėtį, išmoko kitaip nukreipti savo piktumą. Man svarbu, kad tai gavosi lyg ir žaidimas, noras, kad laimėtų geros šypsenėlės, mažiau „reklamavome“ broliuką. Nes iš tiesų iki gimimo kažkaip galbūt toleravome, kentėme įvairiausius išsišokimus, bet gimus mažyliui, kai kurie veiksmai iš tiesų trigdė mažiuko augimą, arba nebegalėjo būti toleruojami. Labai labai nesinorėjo, kad broliuką Markas priimtų kaip kliūtį, kad kaltintų dėl pasikeitusi sąlygų namuose. Nesinorėjo dažnai kartoti: atsargiai broliukas, trukdai broliukui, ar nematai, kad broliukas, kodėl broliukas ir tt... vietoj to atsirado žodelis ŠYPSENĖLĖ. Labai gaila, kad šį gražų žodelį visgi lydėjo žodeliukas BLOGA, bet... svarbiausia rezultatas.

Dar vienas pliusas – Markas išmoko piešti tiesias linijas, naudotis liniuote, sužinojo kas yra kvadratas, suskaičiuoti kampus, išmoko piešti veidukus. Ir neprarado noro, kad nugalėtų šypsenėlės gerietės :)

Kaip baigėsi pirmas žaidimas?  Priminė vakarykščias LKL Žalgirio ir Lietuvos Ryto komandų rungtynes. Susirungė aukščiausio lygio profesionalai, bet vienos šypsenėlės persvara laimėjo GEROSIOS šypsenėlės. Ir štai Marko išsvajotas paskatinamasis prizas -->