Super mažylio blogas: gimdymas, kurį norėčiau pakartoti

Yra žmogaus gyvenime kelios tokios dienos, kurių niekada nepamiršti – tiesiog atsimeni visa dieną – nuo ryto iki vakaro. Mano gyvenime tokios dienos buvo jau trys! Tai mūsų su Andrium vestuvės, Jokūbo gimimas ir Motiejaus gimimo diena. Nuo Motiejaus gimimo jau praėjo daugiau nei mėnuo – o atrodo, na tikrai atrodo, kad viskas buvo vos prieš kelias dienas.

Kaip su Jokūbu, taip ir su Motiejum, buvau “nusižiūrėjusi” kelias dienas, kada norėčiau kad jis gimtų. Jokūbas atėjo 100% išpildęs mano norus – gimė sekmadienį, per Mamos Dieną ir dar galutinai padėjo man apsispręsti dėl vardo, nes tądien buvo jo vardo diena. O Motiejus kitaip.. Norėjau kad jis gimtų per vyro gimtadienį, pamaniau, kad būtų puiki dovana tėčiui, tad jau nuo ryto gardžiai suvalgiau ananasą ir laukiau pirmųjų atėjimo ženklų. Nieko.. Taip ir praėjo ta balandžio 20 diena. Turėjau ir kitą “norą” – balandžio 22, nes tokiu atveju, irgi būtų sekmadienis. BET 21-osios rytą atėjo kažkoks jausmas – šiandien! Kadangi šįkart nereikėjo sukti galvos ką įsidėti į gimdymo namus, tai iki gimdymo norėjau atlikti dar du “darbus”: kirpykloje susitvarkyti plaukus ir pamiegoti pietų miego su sūnumi. Prisimenu, kaip plaukų stilistas, džiovindamas man plaukus su nerimu sekė programėlę mano telefone, kurioje kas 6-7min pasižymėdavau sąrėmius. “O Dieve, o Dieve, tu tik nepradėk gimdyti čia” – vis man kartojo :) Grįžau namo, pamaitinau Jokūbą ir nuėjome pietų miego. Deja, užmigti jau nepavyko man, nes sąrėmiai pasidarė per daug skausmingi, kad galėčiau atsipalaiduoti. Gulėdama susiplanavau, ką dar turiu padaryti:  paskambinti vyrui, kad nuvežtų į Baltijos ir Amerikos Kliniką, paskambinti gydytojai, kad jau atvažiuoju bei informuoti visą “Mamyčių klubo” komandą, kad “jau gimdau”, nes redaktorė su operatoriumi taip pat turėjo atvykti.

Greitai nuriedėjom Antakalnio gatve, per sąrėmius vyras vis pristabdydavo automobilį, nes kas 3-4min prasidėjo labai dideli nugaros skausmai. 100% atsigamino tas pats skausmo jausmas, kurį teko patirti su pirmuoju vaiku. Vis mąsčiau, kad nenorėčiau ilgai taip kankintis. Tiesą pasakius, ir čia turėjau “planą”. Buvau nusprendusi, kad jei į gimdymą atvažiuosiu esant 8-9cm – gimdysiu natūraliai (kaip ir Jokūbą”), o jei bus mažiau – “imsiu epidūrą”. Į gimdymo palatą įėjau lygiai 16:00. Buvo 6cm. Jūratė (mano gydytoja Jūratė Zmuidzinaitė) pasakė, kad skausmas vis stiprės ir kad tai tęsis dar apie 3valandas. Nea.. pagalvojau - nenoriu. Atėjo anesteziologas. Pasitarėm dar. Priėmėm sprendimą. Mano vyras, prieš laukianti gimdymą, išėjo dar atsigerti kavos. O ir aš turėjau dar daug nebaigtų darbų, juk reikėjo viską nufilmuoti! O kaip tyčia, redaktorės dar nebuvo. Paprašiau gydytojos, kad pakviestų už durų laukiantį operatorių. Anesteziologas jau “dirbo savo darbą”, tad panašu, kad su laideliais ir adatėlėm jau nelabai pavyks nufilmuoti mano atėjimo. “Dėk man mikrofoną”, aš jam sakau, “reikia pasikalbintigydytojus ir man kažką pašnekėti, kaip jaučiuosi ir pan.” Tiesą pasakius, nieko neatsimenu ką kalbėjau, tad bus pačiai įdomu pamatyti filmuotą medžiagą. Tik pamenu, kad nuo vaistų, kojos šiek tiek pradėjo tirpti. O per “darbus”, net užmiršau, kad man skauda! Darkart įsitikinau, kad labai gerai yra nukreipti savo minti kitur. O Jūratė vis nesitraukė nuo manęs, stebėjo ir priėjus vis bandė išsiaiškinti, kiek labai man skauda. Man rodėsi, kad laikas sustojo.. Jaučiausi, kaip kino filme.. Vienu momentu Jūratė visus išvarė norėdama patikrinti gimdos kaklelio atsivėrimą ir ramiu balsu sako: “o, jau 10cm – gimdom”. O man galvoje sukasi, ar viską nufilmavom, ar nieko nepamiršau ir išvis – kur mano vyras!! Be jo aš negimdysiu! Šiek tiek juokinga dabar, juk šio proceso jau niekas negalėtų sustabdyti. O aš vis kartojau – “negimdysiu be Andriaus! Pakvieskite kas nors man jį”. Pasirodo, tas laikas išties savotiškai buvo sustojęs (bent jau man), nes vyras net kavos ramiai nespėjo atsigerti. Atlėkė pas mane nesuprasdamas kas vyksta. Jūratė pasiteiravo ar jis dalyvaus pačiam gimdyme. Mes buvom nusprendę kad – taip. Tačiau paskutinę minutę aš persigalvojau, atsisukau į Andrių ir sakau – “išeik. Pakviesim, kai gims ir reikės kirpti virkštelę”.

… Motiejus gimė labai greitai, 1-2 ir jau rėkė gaudydamas orą! O Dieve.. Tas jausmas, kai išgirsti savo vaiką.. Tas jausmas, kai jį padeda tau ant krūtinės..

Ir išties, kaip gali nenorėti viso to pakartoti, kai tos emocijos tokios ypatingos, tokios stiprios ir išliekančios visa gyvenimą!

Todėl tikrai neatsisakau susilaukti ir daugiau vaikų ir tikrai žinau, kad gimdysiu juos privačioje klinikoje, nes:

-        Čia tavęs laukia ir gerbia;

-        Čia nėra jokio streso;

-        Važiuojat gimdyti nereikia galvoti ir rūpintis, kad tik ko nors nepamirštum;

-        Ant tavęs niekas nešaukia, jei ko nors nemoki, ar kažko nežinai (čia mano asmeninė patirtis, kai gavau velnių dėl to, jog į gimdymą neatsinešiau savo paklotėlio, kad nesutepčiau patalynės);

-        Po gimdymo gali ilsėtis ir atgauti jėgas;

-        100% pasirūpina tavo naujagimiu (ryto vonelė iš ryto, nuolat prižiūri, perrengia, apiprausia kiekvienąkart keičiant sauskelnes);

-        Specialistai nuolat prižiūri ir suteikia visa informaciją apie žindymą;

-        Pilnavertis maistas iš restorano (pusryčiai, pietūs ir vakarienė);

-        Palatoje gali gyventi ne tik vyras, bet taip pat pasilikti ir vaikai;

-        IR visa tai, man suteikia komfortą ir ramybę bei pačius gražiausius prisiminimus.

p.s. Sekti mane, stebėti kaip auga mano sūnūs, rašyti ir klausti manęs galite instagramo paskyroje : Goda Jokubaitienė https://www.instagram.com/goda_jokubaitiene/