Nėštumo ir gimdymo istorija. Ko laukti gimdymo metu

Su dabar jau mano vyru (tada dar tiesiog gyvenimo meilę) buvom nusipirkę bilietus į Kiprą. Labai reikėjo atostogų, o ir šiaip mėgstam pakeliauti. Keliavom vasario mėnesį, bet buvo labai šalta, labai sirgau ir nors vaizdai buvo užbūriantys niekas Kažkodėl nedžiūgino. O tas kažkodėl buvo spurga, ta mūsų dabar jau šešių mėnesių karalaitė, kuri jau tada augo manyje.

Kai supranti,kad esi nėščia, tiesa pasakius niekas nepasikeičia ( išskyrus labai bloga savijauta). Nepasikeičia iš pradžių. Pirmuosius tris mėnesius savijauta buvo siaubinga. Nesinorėjo keltis iš lovos, o dėl galvos skausmų kartais ir gyventi. Eiti į darbą buvo kančia, nes pykino visada, silpna buvo irgi visada. Miegoti eidavau 21 val. ir kankindavausi pusę nakties valgydama trapučius ir gerdama mineralinį ( baisiai skaudėjo skrandį).

Pradėjau džiaugtis gyvenimų penktą nėštumo mėnesį. Beeet neilgai. Rado infekciją šlapimo pūslėje ir teko gerti vaistus, nuo kurių jaučiausi dar blogiau, nei pirmus mėnesius.

Penktą mėnesį po truputi pradėjo matytis pilvukas. Į paskutinį skambutį mokykloje ėjau su aptempta suknele ir jaučiausi oho kokia padidėjus ir nėščia. Ir niekas nepastebėjo...

Šeštą neštumo mėnesį patekau į ligoninę. Labai skaudėjo šoną, koją ir nežinojau kas su manimi darosi, skaudėjo judėti. Gydytojai įtarė akmenys, bet ačiū Dievui nepasitvirtino. Pasirodo spurga tiesiog užspausdavo man nervus ir dėl to toks skausmas. Paskui dėl jo nesijaudinau. Gulėjau Antakalnio ligoninėje. Šiai esu labai išranki maistui, ponia tokia truputi , ir visada baisėdavausi tomis nuotraukomis su maistų iš ligoninės. Ir žinot kąą? Buvo labai skanu ir nieko ten tokio baisaus. Jei nesitiki kepsnių kaip namie ar kavinėje. Šlapiankos ragavau- nepatiko, bet košės buvo labai skanios. Kotletukai be skonio, bet tikrai viskas valgoma. O dar vakare atnešdavo bandučių ar sausainių. O ir dirbantis personalas jau toookio fainumo.

Gimdyti man buvo paskirta spalio 22 dieną. Paskutinį mėnesį išsipučiau kaip arbūzas, svarstyklės rodė +20 kg ir buvo labai sunku judėti , miegoti kažkodėl patogiau buvo ant dešiniojo šono ( nors kitiems ant kairiojo, išvis skaičiau ,kad negalima ant dešiniojo, bet aš daug ką skaičiau :D )Aktualus klausimas nėščiosioms- strijos. Visos jų bijo kaip velnio. Bijojau ir aš. Na turbūt ne tiek bijojau, kiek nelabai norėjau, kad atsirastu. Ir nea, neatsirado iki šiol. Nei vienos, nei mažūlytės. Ir tikrai čia ne dėl genų, ir tikrai ne dėl aliejuku. Manau ,tiesiog pilvukas labai palaipsniui didėjo ir nebuvo tokio šoko odai, kuri tempėsi irgi palaipsniui.

Spalio 20 dieną buvo paskirtas vizitas pas gydytoją. Kuri kaip ir seselę manęs jau nelaukė ir tikėjosi, kad išsprogau iki tos datos. Beet ne :D Kitą rytą atsibudau su nedidelių skausmų. Pastebėjau, kad pradėjo bėgti kraujas. Gimdyti buvome nusprendę Santariškėse , ten ir nuvykom.

Nieko baisaus sako, atsiverimas tris cm, ateinančia savaitę pagimdysi. Na jau ne pagalvojau, tikrai pagimdysiu šią naktį ir nekitaip, nes pilvas jau lipo ant nosies. Visą dieną jaučiau sąrėmius, bet kadangi kursuose sakė,kad važiuot tik , kai bus kas 3-5 minutės, tai jų ir neskaičiavau, nes buvo tikrai retesni. Atėjo vakaras, lagaminai jau sukrauti stovėjo dvi savaites, pavalgiau koldūnų (nes nu o ką dar valgyti prieš važiuojant gimdyti, tikrai ne salotas :DD) ir supratusi, kad jau čia va rimti dalykai vyksta, sakau vyrui – Važiuojam. Iš tos baimės aš dar nusprendžiau kelis kartus nueiti į dušą. Vyras išgerti kavos. Na ir ką, važiuojam, skausmas didėja ( atrodė tada, kad jau taip skauda, bet neapsigaukit ). Atvažiavom, pradėjo klausyti tonusų ir žiūrėti sąrėmių dažnumą. Atėjus mergaitė ( nežinau gal seselė) sakė, kad oj turbūt paleis namo, nes dar ne. Gydytoja atėjo apie pirmą nakties, apžiūrėjo ir sako 6cm varom į gimdyklą. Na ir nuvarėm ,užsidėjau močiūtišką pižamą ( man kažkodėl dėl tos pižamos visa nėštumą buvo neramu, nes o vdrug netiks :D)

01:18 buvom gimdykloj. Pašokinėjau ant kamuolio. Užėjo rezidentas ir pasakė kažką ,kad gydytoja ateis apie ketvirtą ir paklausė ko laukiames. Na ir viskas, šokinėjau aš iki tos ketvirtos ant to kamuolio. Atėjo gydytoja, nuleido man vandenis ( visiškai neskauda žinokit, nieko nesijaučia, tik šiluma).

Atsiverimas 9 cm. Skausmas toks ,kad norisi žudyti. Kadangi aš tuojtuoj turėjau pagimdyti apie jokias epidūras negalėjau net galvot ( o ir šiaip negalėjau galvot nieko, tik ,kad nebegaliu šito ištverti ). Esu labai pakanti skausmui, bet šitam kažkaip nebuvau pasiruošusi. Jei man kas būtų nupjovęs pirštus abėjoju ar būčiau pajutusi. Vyras visą laiką buvo su manimi, labai padėjo, palaikė, o ir neįsivaizduojų kaip galėjo būtį kitaip.

Niekada nesupratau moterų kurios rašė kaip rėkė gimdydamos, galvojau kam čia rėkti. Ir aš rėkiau taip ,kad girdėjo visas rajonas, norėjau mirti, rėkti ir viską vienų metų. Vyras vis sakė penkios minutės, ir tada nesupratau, kad meluoja.

6 valandą atėjo gydytoja, rezidentas, akušerė ir seselę. Liepė nueiti į tualetą. Grįžusiai pasakė gultis ,nes jau laikas. Kaip tai laikas, sakau, aš dar nenoriu. Ir nebuvo baisu. Nebuvo baisu niekada išvis. Nes nėra kada bijoti. Tau tiesiog skauda ir tiek, plėšo į gabaliukus visą.

06:14 , be ypatingai didelių pastangų (svarbiausia susiimti ir klausyti gydytojos, daugiau niekas nesvarbu) pagimdžiau 53 cm ir 3910g tobulą mergyte. Vyras nukirpęs virkštelę vis kartojo kokia ji nebaisi ( nes buvau prigąsdinus, kad vaikai pabaisiukai gimsta). Ir iš tiesų, jį buvo pati tobuliausia.

Privačios palatos negavom, o gaila, būtų labai pagelbėjęs vyro buvimas šalia naktį. Nes kirpo,plyšo, siuvo, skaudėjo ir buvo sunku atsikelti.

Tokia ta gimdymo istorija. Atrodo baisu, bet iš tikrųjį viskas pasimiršta ir jau va dabar po pusės metų vėl galėčiau.

Manau svarbiausia nusiteikimas. Nelabai tikėjau, bet VEIKIA. Labai norėjau pagimdyti numatyta data, pagimdyti greitai ( gal tik būtų super, jei ne taip skausmingai) ir labiausiai norėjau maitinti pati. Viskas pavyko puikiai, maitinu iki šiol, nors pirmosiomis savaitėmis reikėjo nemažai pastangų. Svarbiausia nepasiduoti :)

Visoms besilaukančioms linkių nebijoti, nes kad ir koks skausmas, jis taip atsiperka, patikėkit :*