Motinystės pradžios sunkumai ir savijauta po gimdymo

Sveikos mielosios mamytės ir pasiilgtas MK,

Kad ir pavėluotai, bet tęsiu pažadą pranešti, kad jau sulaukiau savo paslapčiuko, tiksliau pasirodo tai buvo paslapčiukė, nuostabiausia dukrytė Amelija. Mano džiaugsmui jau pusantro mėnesiuko, augam kaip ant mielių. Na o dabar apie viską iš eilės:

Gimdymas. Kaip ir maniau, pagimdžiau viena, jei nepamenate tai primenu, kad draugas dirba užsienyje. Taigi , naktį nubėgo vandenys ir išsikvečiau greitąją. Pačiai net keista, kad buvau tokia rami, stipriai laikiausi visą gimdymą. Sedėjau gimdykloje mąstydama apie stebukliuką ir tai jog reikia būt stipriai. Pats gimdymas nebuvo toks baisus kaip maniau, išties teko ir paverkti ir Dievo pagalbos prašyti, bet baisiausia buvo kokias tris valandas. Aišku jei nebūtų dušo ir kamuolio būtų buvę labai liūdna, nes pagulėt ar eit buvo baisiausia. Pats gimdymas truko gal 2 min ir buvo visai neskausmingas.

Atsigavimas. Tai ko labiausia bijojau neįvyko, neplyšau ir jokių kirpimų nereikėjo, turbūt todėl tik pagimdžiusi maniau lakstyt galiu, taip gera buvo, kad neskauda, kad stebukliukas šalia, net norėjau pati iki palatos nueiti, bet neleido. Aišku paskui jautėsi, kad gimdžiau, bet neskaudėjo nieko, dar ir dabar jaučiu, kad dar neviskas ten į vietas atsistatę, bet jau jaučiuos gerai.

Depresija. Nesitikėjau, kad ji gali mane aplankyt, tačiau su ja susidūriau...Būtent dėl jos ir nekilo ranka nieko rašyt į mamyčių klubą. Ameliją kankino baisūs diegliai, ji klykdavo, o aš verkdavau, nežinojau ką daryt...Draugo šalia nebuvo, jis dirbo, vaikas naktim nemiega...na niekaip nesisekė priprasti...Jaučiausi negraži, neturėjau sau laiko, nervindavaus dėl visko, pykdavau ant visų, visokių negerų minčių buvo....Bet dabar jau tas periodas praėjo, kovojam su diegliukais, naktim rymoti jau pripratau, pagrindinis mūsų su dukrele bendravimas ir vyksta naktimis. Dabar ir sau skiriu laiko, moteriai svarbu gražiai atrodyti.

Grožis. Džiaugiuosi, kad visi 13 priaugtų kilogramų nukrito labai greita ir be pastangų, tačiau kūnas dar toks minkštutis,  beto ir pilvas dar netoks koks buvo, gal kuri žinote gerų mankštelių?

Amelija. O dabar papasakosiu apie savo princesę. Išties mergaitė labai panaši į tėvelį, tačiau charakteris mano, o tai reiškia, kad sunkokas. Nepatinka mum puoštis, praustis ir miegoti, tačiau valgyt mėgsta labai daug ir dažnai, todėl Amelytė tokia rubuiliukė. Pati mieliausia rubuiliukė. Būti mama toks naujas jausmas.Jau matau, kad mažylė atskiria, kur mama, seka akimis ir tas žinojimas, kad kažkam tu esi svarbiausia pasaulyje, yra toks geras. Džiaugiuos šiuo laiku, nes paskui, kai ji taps savarankiškesnė taip nebebus. O dabar esam tik aš ir ji. Dvi geriausios draugės.

Tėvelis. Tos, kurios skaitydavo mano blogą jau žino, kad santykiai su Amelijos tėveliu nebuvo tobuli. Ir dar jie tokie nėra...Jis myli mergaitę, nors kartais jo algesys toks atsainus, bet gal čia dėl amžiaus, nors jam bus 25...Nežinau kaip mum seksis, nes radau įrodymų, kad jis telefonu bendrauja  su kitom...Na bet dabar esu dar stipresnė. Pati nusprendžiau gimdyti, pati jei reiks ir užauginsiu, dabar ir tai jo nebūna, nes dirba ne Lietuvoje.

Atsiprašau jei nelabai rišliai parašiau, tačiau skubėjau parašyti kol mažylė miega. Vis atsiranda darbų darbelių ir rečiau prisijungiu prie MK, bet nepamiršau jo ir niekad nepamiršiu. Stengsiuos vis parašyti kaip mum sekasi, gal ir ne kiekvieną savaitę, bet parašysiu.O dabar paskaitinėju būsimų mamų blogus ir su nostalgija prisimenu tą laiką, nors nėra nuostabesnio laiko nei šis, kai mano mažoji viršininkė šalia.

Mažosios Amelijos mama