Buteliukas ar žindymas ?

Kartais mintyse lengvai pasipiktinu šiomis dienomis peršamomis nuomonėmis apie vaikų maitinimą. Pribrendo reikalas parašyti savo patirtį, pasidalinti, paskatinti ir paguosti esamas ar būsimas mamas. Taip pat mesti akmenėlį į mamų natūralisčių daržą, kurios bet kuriame žingsnyje dalinasi straipsniais apie žindymo naudą, pabrėždamos ir šimtu komentarų apipildamos purvais tuos, kurie paprieštarauja jų nuomonei apie žindymą.

Buvau ir esu irgi labiau mama natūralistė, kuri, prireikus, rinktųsi pastarąjį - natūralesnį kelią ar sveikesnį maisto produktą savo vaikui. Bet, kaip sakau, gavau daug pamokų, kad ne visada viskas vyksta pagal planą. Gyvename ne stiklainyje ar akvariume ir kaip bebūtų gaila negalime visko išvengti.

Vis dėlto grįžtant prie žindymo, labai noriu paskatinti mamytes nepavykus vaiko pripratinti prie krūties, iškart nenuleisti rankų. Nusiraminkite ir vėl bandykite, atraskite įvairias pozas. Tikrai nėra daug tokių moterų, pas kurias mažai pieno. Daug daugiau tokių, kurios per anksti nuleido rankas arba pasidavė aplinkinių įkalbinėjimams duoti mišinuką. Ir nepamirškite, kad kuo dažniau kūdikis maitinamas, tuo daugiau pieno gaminasi.

Trumpai papasakosiu savo istoriją ir kaip, praėjus porai savaičių nuo dukters gimimo aš jai vis dėlto įsiūliau krūtį.

Dar prieš nėštumą ir jo metu mintyse susidariau planą kaip ir ką aš darysiu gimus vaikeliui. Deja, pirmas plano punktas žlugo tik po gimimo- dukra buvo išnešta nuo manęs ir pora dienų gulėjo atskirai. Antras punktas buvo žindymas. Mano nusivylimui, kadangi buvo atskirta nuo manęs, mergaitė pieną gerdavo tik iš buteliuko ir (mano siaubui) seselės jai dar duodavo mišinuko. Trečia- vis tiek nesugebėjau jai įsiūlyti krūties ir tai dar labiau žlugdė (nes visada jaučiausi gerai tik kai viskas eidavosi pagal MANO sugalvotą planą).

Žodžiu, parsivežę mergytę namo, pakaitomis keldavomės ir maitindavom ją- ji vis dar rinkosi tik buteliuką, o visi kiti bandymai baigdavosi jos klykimu ir mano nervais. Aplinkiniai kaip susitarę ragino primaitinti ir nesikankinti, tuo labiau, kad naujagimis auga, jai reiks vis daugiau pieno, tai aš jo tikrai tiek neturėsiu, o ir nusitraukinėt ilgai nepajėgsiu. Daugiausia ,,palaikymo,, sulaukdavau iš vyresniųjų. Tai tikrai žlugdė, bet buvau užsispyrusi. Atsimenu prabėgo tik savaitė, o atrodė kaip visa amžinybė- pieno nutraukimas užtrukdavo, o ir mergaitė vis dažniau atrodė alkana. Tikėjau, kad pieno užtektų, bet neramino ta mintis, kad visą laiką sugaištu prie pientraukio, net jo garsas pradėjo erzinti.

Gal ne veltui sakoma, kad nusiraminus rasi išeitį.

Tad ir aš nusiteikiau, kad stengsiuos kiek įmanydama, bet jei matysiu, kad vargina kasdienis sėdėjimas pientraukio draugijoje, pirksiu mišinuką. Tą vakarą sulaukėme skambučio. Vyro bendradarbė sveikino dukros gimimo proga, persimetė keliais žodžiais. Vyras jai užsiminė apie mūsų vaiko žindymo ypatumus ir tą dieną atsimenu iki šiol, nes netikėtai ji pradėjo pasakoti apie labai panašią savo patirtį ir sprendimo būdą.

Aš išklausiau ir labai kažko nesitikėdama kitą rytą pasinaudojau jos patarimu. Nepatikėsit, suveikė iškart :). Tas jausmas, kai po milijono bandymų, nervų ir vilties praradimo tavo vaikas lyg niekur nieko pradeda žįsti.. Nerealu. Takart pati pakilau savo akyse, jog sugebėjau kantriai išlaukti, nemetusi visko ir neperėjusi prie lengvesnio kelio.

Na ir pabaigai noriu pasakyti, kad visos mamytės yra nuostabios, savo vaikučiams bet kuriuo atveju esate pačios geriausios! Tikrai nesate blogesnės, jei pasirinkote mišinuką ir nesate geresnės, jei maitinate iki 3 metų :).

Linkiu atrasti jums priimtiniausią variantą ir nenustoti ieškoti pagalbos, jei jaučiate poreikį.

p.s. Galite drąsiai kreiptis ir į mane, patarsiu, kiek galėsiu :)

p.p.s. Nuotrauka skolinta.