Žibintas

Darželis davė mums užduotį Šv. Martyno šventei padaryti žibintą. Žadėjo padaryti žibintų parodą ir eiseną su jais. Na, nieko nemačiau, gal viduje ir padarė (kaip žinia į vidų neleidžiama), tačiau eisenos nebuvo. Vaikas sakė, kad net neplanavo. Gal pakeitė nuomonę auklėtojos, nes kaip ir planavo.. Žodžiu, gaminome žibintą. Kėlėme jam reikalavimus, kad galėtų būti lauke (neperšlaptų), būtų nesunkus ir geriau nedūžtantis ar nesusilankstantis (nes mažasis dar jautriai į tokius dalykus reaguoja) ir padarytas iš antrinių žaliavų, nes juk reikia saugoti gamtą. Pasirinkau pieno butelį kaip pagrindinę medžiagą ir popieriaus pjaustymo peiliuką kaip pagrindinį įrankį.

Procesas buvo visai smagus ir nesunkus. Štai kaip pasistengiau

Beliko į vidų įmesti elektrinę žvakutę ir padaryti rankenėlę.

O ta proga prisiminėme ir legendą apie Šv Martyną. Jis buvęs itin gailestingas ir besirūpinantis bedaliais, likimo nuskriaustais žmonėmis romėnų karys, gyvenęs IV a. Pasakojama, kad vieną šaltą žiemos dieną prie miesto vartų sutikęs sušalusį elgetą, tada sustojęs ties juo, nusisiautęs savo apsiaustą, perrėžęs šį pusiau ir vieną dalį atidavęs sušalusiajam. Tąnakt susapnavęs Kristų, apsigobusį apsiausto puse ir pasakiusį, kad „viską, ką padarai gero mano broliams ar seserims, padarai gera ir man“. Po to įvykio tapo vienuoliu ir pasišventė Dievui.

Labai tinkamas pasakojimas ruošiantis Adventui ir Šv. Kalėdom.