Vyras ištraukė pieną vietoj sūnaus – nereikėjo antibiotikų!

Jau metai kaip mano sūnelis Adomas mėgaujasi pienuku. O viskas prasidėjo taip: kai jis dar buvo pilvuke, nusprendžiau, kad jam pasistengsiu duoti visa, kas geriausia. O tai – mamos pienukas!

Priešpienis pradėjo bėgti labai anksti, gal 7 mėnesį, pamaniau, kad problemų su pienuku neturėsiu.

Kai pagimdžiau, buvau labai laiminga, priešpienis buvo labai riebus, jo buvo labai daug. Tie nauji pojūčiai buvo nuostabūs, maitinau dažnai, gal net per daug, bet net nežinojau, kur dėti tą pieną, kuris lieka.

{pic:1}

Ligoninėje gulėjome dvi paras, viskas buvo gerai, todėl ir greitai atsidurėme namie. Buvau labai laiminga, turiu sūnų, galiu juo džiaugtis ir, kaip svajojau, maitinti. Praėjus 4-5 dienoms, mačiau, kad pieno yra per daug, pradėjo ketėti krūtys. Jau po savaitės buvo pirmas uždegimas.

Ko aš tik nedariau: daviau krūtinę sūnui, tepiau kremu, masažavau, išbandžiau visokių liaudiškų receptu (kopūsto lapai, varškė). Pakilo temperatūra, atsirado baimė. Gydytoja sakė, kad reikia antibiotikų. Nežinojau nė ką daryt. Pašnekėjau su mama, ji man pasakė: „dabar tau gali padėti tik tavo vyras“.

{pic:2}

Jei tave myli, supranta ir nori, kad tu toliau maitintum, tau reikės jo pagalbos. Laikas bėgo, skausmas didėjo (jau buvo nepakenčiamas), tada vyro paprašiau padėti. Jo darbas buvo iš nemaloniausių – turėjo išmasažuoti gumbą ir ištraukti pieną vietoj sūnaus.

Kentėjau, viskas buvo dėl sūnaus. Vyras padare savo darbą! Jau kitą dieną temperatūra nukrito, skausmas mažėjo. Buvau dėkinga vyrui už pagalbą. Tai štai – viskas praėjo ir be antibiotikų.

Maitinau ir džiaugiausi, kol neatėjo antras uždegimas (sūnui buvo 2 mėn.), bet jau žinojau, ką daryti ir greitai susitvarkiau. Turėjau ir trečią uždegimą (sūnui buvo 5 mėn.). Jau galvojau nutraukti maitinimą. Bet tos mintis buvo tik iki sekančio maitinimo.

Kai mačiau, kad sūnus privalgo, jo gražias akis. Auga kaip ant mielių, nežinojau nė kas tai pilvo diegliukai.

{smallpic:3}

Iš labai daug žmonių girdžiu nuostabas, kad vaikui metai, o aš dar vis maitinu. Daug kas mano, kad negražu, kai vaikas griebia už drabužių norėdama žįsti. Bet, mano nuomone, jei vaikas nori valgyt, tai čia nėra nieko gėdingo.

Mano tikslas – maitinti tol, kol vaikas norės!

Linkiu visoms mamytėms patirti tą nuostabų jausmą ir ko ilgiau maitinti!