Virusą lyg brangiausią svečią reikia globoti, myluoti

Visada maniau, kad virusai puola tik šaltesnių kraštų žmones. Bet jei taip būtų, tai Kanarų salose (Ispanija) nebūtų nei ligonių, nei ligoninių.

Juk ten oro temperatūra ištisus metus beveik vienoda, vien tik jei pasakysiu, kad žiemos metu vandens temperatūra nenukrenta žemiau 18, o vasarą žemiau 22 laipsnių šilumos, suprasite koks tai amžinas pavasaris. Saulė šviečia ištisus metus, gėlės žydi taip pat.

Žmonės valgo žuvį, kuri būna pagauta dabar, o ne prieš savaitę, iš daržo nusiskina prieš kelias minutes augusias daržoves, bananais šeria net karves, ąžuolų giraitėse gano kiaules, tad ir jų mėsa ekologiška.  Garsėja ožkų sūriais, tai įvairiausių rūšių sūrių bet kada gali ragauti, gali rinktis karvių arba ožkos pieną,  maudytis gali ištisus metus , bet... vistiek serga.

Tad jei sakyčiau, kad norit nesirgti reikia ekologiškai ir subalansuotai maitintis, kad ypač reikia vartoti daržoves, vaisius ir žuvį, šiuo atveju nelabai tinka, tik gal tinka sakyti: „norint mažiau sirgti“, nes pietiečiai tikrai mažiau serga. Jie mažiau serga gal ir dėl vitamino D, kuris dar prisideda prie geros nuotaikos, o kaip žinome, gera nuotaika – gyvenimo variklis. Bet ar gali liūdėti, kai šviečia saulė ir žydi gėlės? Štai, ėmiau ir užpavydėjau. Bet palaukim!  Juk šaltis irgi naikina virusus, mikrobus, senoliai sakydavo, kad naikina sparčiau nei saulė. Tad žiema tam ir yra tinkama, o kiek galime nuveikti: su vaikais nulipdyti iš sniego meno šedevrus, su slidėmis paslydinėti po savo lietuviškas „Alpes“, galime  ir su pačiūžomis. Ar pamenate vaikystę su rogutėmis nuo kalno? Ai, taip...tuomet neturėjome interneto, tai ir laiko buvo... Tuomet mažiau visur skubėjome. Bet ar tikrai dabar mes tiek daug visko nuveikiame? O gal tiesiog nemokame džiaugtis?

Pasidžiaukime net ir „kamščiu“ gatvėje kai stovime. Kas mums trugdo apžiūrėti šalia stovinčius medžius. Ai, sakysime, kad medžius jau matėme? Gal ir matėme  su žaliais lapais, vėliau su rudais, dar vėliau visai be jokių, o šiandien jie apšerkšnyje, ryt apipūstyti...tad kasdien jie vis su kitu rūbu. Vis kitokie, lyg dailininko paveiksle.

Jau džiugiau pasidarė? Manau, kad taip. Tad, jei iš „kamščio“ jie tokie nerealūs, eikime per laisvadienius apžiūrėti į mišką. Juk miškas nieko nekainuoja, tereikia tik pasiimti arbatos ir duonelės. Dar pasiimkime morką vieną kitą, gal rasime ėdžias ar šiaip pėdelės miško gyventojų, jiems suteiksime džiaugsmo ir padarysime gerą darbą ne tik jiems, bet ir sau.

Štai ir mes jau šypsomės. Jau net norisi kažką apsikabinti. Pabandykime - medį, juk jis tiek daug turi energijos ir kasdien vis su kitu rūbu. Pajutote? Šilta, gera, miela, malonu. O gal dar gera taip, nes mokame džiaugtis ir mylėti, o ne bambėti? 

Grįžtame namo, užsikuriame židinį, užsiplikome vasaros metu surinktų žolelių ir patikėkite manimi, virusai bijo pas mus užeiti.  Jie bijo: vasaros metu surintų vaistažolių, gerų darbų, aktyvumo, džiaugsmo...

Tad priverskime juos mūsų bijoti, o jei jau ateis koks drąsuolis – pavaišinkime čiobrelių arbata su medu, o gal mėtų,

patalpą pagarinkime eteriniais aliejais arba tiesiog bulvių nuoviru ir „sutirps“ nuo mūsų svetingumo.