Virdulys

Sako, yra dienų, kai mylima kava geriasi vis skaniau ir skaniau. Žiūri puoduko dugnan, ir galvoji - " Dieve, kiek dar nurysiu tos juodos substancijos kas ryt?".

Keista, bet ponas Dievas niekada nepasakys ir neatsakys, o tik pabaksnos savo galybe į virdulį. Ir tuo met... Gaila, kad tik tiek galima - tyliai sėdėti ir galvoti apie dienas. Kur tilpo juokas, byrėjo ašaros iš begalinio juoko, o rankos drebėdavo iš noro būti kartu. 

Mes tyliai prasilenkiam miesto gatvėmis.Skirtingi siluetai - skirtingose gatvėse. Kažkada girdėti sakiniai dabar suskamba ausų būgneliuose primindami balsų kurių jau nebėra. Tu, tas kur viską dedi pagal savo giesmelę, kodėl atiimi paskutinius tikėjimo lašus. Yra dalykų nepadarytų - ir tikiu jie taip ir liks manęs nepaliesti, manęs nedainuoti, manęs nesupuoti. Tiek užrašų, kažkur dūlės tarp knygų - senų ir mylimų. 

Aš dėkinga Tau už vakarą ir pirmą bučinį kavos skonio.Turbūt žinojai , kad ją dievinu. Ir dar už tai, kad atmerkęs akis, pasižiūri ir ta mėlyna spalva, ta beproto mėlyna spalva, rodos dabar jau sėdi manyje ir laukia kol nusišypsosiu. Tie pirštai liečiantys mano plaukus- dažnai nešukuotus, kai jie susinarplioja ir sunkiai beišnyra. Už naktis, kai atsuki nugarą ir man belieka stebėti tuos tūkstančių mažų apgamėlių. Kai įsižiūri - jie šoką tylų ir lėtą valsą. Už minutes, kurias prakalbėjom, kurias tylėjom, kurias mylėjom.

Mes visi kada nors išeisim. Ir visi tikimės, kad ne rytoj.Aš galiu būti stiprybė kažkam, kam to reikia. Bet kas bus stiprybė man? Nes man to reikia. Tie, kurie lieka mum išėjus, nešiojasi tave širdies kamputy, kur niekada neįlenda joks spindulėlis, jokia šviesa, jokia gera mintis.Ten - mes ilsimės ramūs ir tylūs. Atminty - su šypsenomis, ir sparnuotom frazėm.

Todėl, pakelkim taurę už tuos kurie išėjo per anksti ir už tuos kurie išeina dabar.