Nagi, nagi, kuris keturiasdešimtmetis, penkiasdešimtmetis savo vaikystėje neskaitė nors vieno romano apie indėnus?...Savo vaikystėje indėnus buvau tiesiog įsimylėjusi. Vargu ar įmanoma iš atminties ištrinti K.Majaus"Vinetu", D.Londono "Baltoji iltis", Tomo Main Rido "Oceola, semiolų vadas", Lizelotė Velskopf - Heinrich "Topas ir Haris", Kuperio "Pėdsekys"...Šie romanai man buvo kažkas tokio - mano vaikystės dalis!
Ką tik turėjau galimybę paviešėti pas indėnus Vinetu kaime, kuris įsikūręs Klaipėdos rajone. Vykau kaip lydintis asmuo, lydėjau stovyklos vaikus. Noriu pasidalinti savo įspūdžiais.
"Vinetu kaimas" įsikūręs gamtos apsuptyje, čia viskas tiesiog alsuoja indėnų kultūra. Šioje aplinkoje - daug veiksmo: vyksta edukacinės programos, stovyklos, švenčiami gimtadieniai, festivaliai, laukiami ir pavieniai lankytojai.
Žinoma, mes kaip trisdešimt kelių žmonių grupė, atvykimą suderinome iš anksto. Mus pasitiko pats vyresnysis indėnas(basas,apsirengęs indėnų apranga), kuris gan daug ir įdomiai pasakojo apie indėnų istoriją (man patiko labai, bet vaikams - ne visiems, kadangi jie vietoje nusėdėti geba vos keletą minučių). Pasakojimas buvo pagyvintas praktinėmis užduotimis- indėnišku pasisveikinimu ir pan. Netrukus indėnas mus nusivedė į didelę žaidimų aikštelę, kur ant rąstų stovintiems, tupintiems vaikams buvo skiriamos įvairios pusiausvyros ir kt. užduotys. Buvo smagu, kadangi kiekviena užduotis buvo susieta su indėnų gebėjimais - sėlinti, eiti atbulomis, "mėtyti" pėdsakus ir pan.
Kai kurios indėno užduotys man, kaip vaikus prižiūrinčiam asmeniui, sukėlė šoką (mano vaizduotė "nupiešė vaizdą", kaip vaikai, eidami rąstu, sukrenta į vandenį, ir nė vienas iš jų neturi jokio atsarginio drabužio). Tačiau, likau sužavėta vaikų drąsa. Visi jie, nė kiek neabejodami, sektų paskui indėną.
Atsitokėjusi vaikus "nuleidau" ant rąsto į sėdimą poziciją. Tokiu būdu visi persikėlė į kitą tvenkinio pusę.
Vėliau indėnas vaikus nusivedė į vigvamo vidų, juos susodino. Ten vaikai susigalvojo sau indėniškus vardus, klausėsi indėno dainų, įdomių pasakojimų. Žinoma, pati vigvamo aplinka nuteikia ypatingai.
Šaudymas iš lankų tikrai nepalieka abejingų - ar būtum vaikas, ar suaugęs.
Indėnai išties atsakingai prižiūri vaikus šaudymo metu, kad šie strėlėmis nepataikytų ten, kur nereikia.
Visa "Vinetu kaimo" aplinka - svetinga, pritaikyta žmonių poilsiui, jauki. Čia tikrai yra kur prisėsti, užkąsti (veikia vietinė užkandinė, galima ir pavalgyti, ir ledais pasmaližiauti), įsigyti suvenyrų, susijusių su indėnų kultūra (smilkalų, "sapnų gaudyklių" ir t.t.).
Be indėnų, maloniai susipažinome ir su kitais vietiniais gyventojais: kalakutu, triušiais, ožiais. Tas kalakutas - ypatingas, vis mus "prižiūrėjo" veiklų metu.
Reziumė: "Vinetu kaimas" mums paliko gerą, šiltą, įdomų įspūdį. Galų gale priėjau išvados, kad jei įdomiai, įtaigiai pasakojama istorija, vaikai tiesiog "užburiami". Tikriausiai taip, kaip mano aštuonmetė Augustė liko apžavėta "šventu medžiu"(skirtu smilkalams), apie kurį jai papasakojo indėnas. Tikrai žinau, kad norėsiu čia sugrįžti laiką leisti ne tik su stovyklos vaikais, bet gal - su kolegomis, gal - su šeima. Et, kaip norėčiau tais šamaniškais būgnais pamušti! O gal - pamedituoti, smilkalų ir būgno garsų apsuptyje! Išties unikali vieta!
Valdas, ar mūsų kraštuose yra kas geriau sukūrė kokį kampelį, kuris atspindėtų indėnų kultūrą? Sveikintina, kad toks išvis yra- gamtoje, su daug veiklų vaikams, šeimoms ir pan. Būtent, ši vieta ir apsilankymas čia, skatina žmones domėtis indėnų kultūra. O tai jau yra gerai!
Tie vigvamai vadinasi -tipi. Indėnai niekad nevaikščiojo basi, nebent visiškas bėdžius iš rezervacijos. Unikalumo nerasta, kičas karaliauja.
Egle, tikras smagumėlis!?
Kaip nerealiai smagu vaikams! 😀