Vasaros blogas. Mažoji jojikė

Aš visada mylėjau žirgus..tiesiog...nei jodinėdavau, nei dar kažkokios susijusios veiklos esu turėjusi ...tiesiog labai gražus gyvūnas ir tiek. Man patinka juos stebėti. Taip nutiko, kad laukdamasi savo pirmągimės labai dažnai užkliūdavo akis už žirgų...tai netyčia pasitaikydavo stebėti konkūro varžybas, tai dar kažkur sudalyvauti kur buvo ir žirgų... ir tikrai nežinau aš čia jau buvo nulemta taip iš viršaus ar dar kažkokių jėgų, mano Amantė visada nuo pat mažumės labai mylėjo žirgus. Tiesiog dievino juos. Ji visur juos matydavo, niekada nebijojo jų dydžio, norėjo būti su jais, juos glostyti apie juos šnekėti ir skaityti. Nuo kokių dviejų metukų ji pradėjo kalbėti, kad nori joti ant žirgo, ne bet kokio, o labai dyyyyydelio. Ir jei tik pasitaikydavo galimybė, mes tikrai jai leisdavome 'jodinėti" ant ponio. Dalyvaudavome renginiuose, kur būna poniai, žirgai, jų pasirodymai.

Ir štai atejo vasara, toks laisvenis nuo visko laikas, kai aš pasiryžau pasidomėti apie aplink mus esančius žirgynus, kuris priimtų mergaitę, dar neturinčia pilnai 4 metukų, jodinėti. Ir man pasisekė. Amantė lanko nuostabų žirgyną. Jodinėja kartą per savaitę ant ponio. Aišku ji nejodinėja. Ji tik sėdi įsitvėrusi į balną, o ponį veda už vadelių, kažkuri iš žirgyno darbuotojų. Labai džiaugiuosi, kad mes prisiruošėme šiai veiklai, nes matau koks švytintis mano vaikas, kaip jai patinka. Išsėdi ji ant to poniuko visą valandą, vedžioją ją jodinėjimo aikštelėje, o tuo metu vyresni vaikai aplink treniruojasi, kas dar tik mokosi jodinėti ir sutarti su žirgais, kas jau yra pažengę ir treniruojasi šokinėdami per kliūtis. Man tik belieka stebėti, džiaugtis, būti kartu. Valanda gamtoje prabėga labai greitai. Būna nuvažiuojam visi kartu, o kartais pasiemu termosą kavos, knygą ir turiu nuostabią valandelę sau. Visi laimingi.

O sesei kol kas patinka viskas, kas patinka ir kitai sesei