Pradėsiu aš nuo padėkos. Už galimybę apsilankyti UNO parke dėkojame Mamyčių klubui ir UNO parkui, na ir projektui VASAROS GIDAS, kuriame šį kvietimą ir laimėjome.
Parkas paliko labai didelį įspūdį. Nors pati į tokias pramogas žiūriu skeptiškai, kardinaliai pakeičiau savo nuomonę.
Man sportas, laipiojimas po medžius ir panašūs dalykai, o dar ir aukštis susižavėjimo niekada nekėlė, bet iš UNO parko grįžau pilna geros nuotaikos, energijos ir su plačia šypsena.
Aš iš tiesų bijau aukščio, tad rimtų trasų neišbandžiau, bet pirmam kartui pati sau ploju, nes pasirodžiau neblogai. Ir dar supratau, kad baimes smagu įveikti, ir net labai malonu pajausti raumenis.
Bet mano pagrindinis tikslas buvo nudžiuginti sūnų. Į parką Nikolas keliavo be mažojo brolio, nes trasos skirtos vaikams nuo penkių metų. Į kompaniją pasikvietėm draugę su dukra. Norėjosi išnaudoti laiką maksimaliai smagiai.
Beje, tai nereiškia, kad parke nebuvo mažų vaikučių. Atvažiuoja čia žmonės ir su leliukais nes vieta čia iš tiesų nuostabi. Puikus parkelis su asfaltuotu takeliu, netoli teka šaltinėlis. Vaikams yra įrengtas žaidimų namelis, tinklinis tunelis na ir batutas.
Na nebent dar mažiukams trūksta kokių supynių ar smėlio dėžės. Arba kokios minimalios trasos ant žemės, labirinto kokio. Net nežinau. Nes ką pastebėjau, ir turbūt žino visi tėveliai, mažesni vaikai irgi nori tų pačių pramogų, kurių ir vyresni, tad teko matyti ir ašarėlių, kai vaikui pasakė kad jam dar negalima.
Bet vietos čia tikrai užtenka visiems. Mes vykome šį šeštadienį, kai oras buvo puikus, tad ir žmonių buvo daug. Tačiau jokios grūsties nei kasoje, nei trasose nesijautė.
Teritorijoje radome staliuką, prisėdome atsigerti kavos. Prie įėjimo yra gėrimų aparatas. Vaikai mėgavosi karameliniu gėrimu. Čia rasite ir pavėsinių, kurias galite rezervuotis gimtadieniui. Beje, šį šeštadienį čia vyko labai daug gimtadienių.
Dabar apie pačias trasas. Atvykus pirmą kartą instruktorius praves trumpus mokymus. Supažindins su įranga ir taisyklėmis, o tada pirmyn!
Vaikiškų trasų suaugusiems nerekomenduoju. Jomis galima eiti, ir aš jas praėjau, bet jos nepritaikytos prie suaugusio ūgio. Kai kur reikėjo gerokai susiriesti ar pritūpti. Kita vertus, kitas kliūtis galima buvo pereiti labai lengvai ir greitai.
Va čia man teko gerai pasilankstyti ir pasinaudoti kojų raumenimis, o va už tai alpininstinę sienelę perėjau beveik vienu žingsniu :)
Is trasų, skirtų jau ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, išmėginau žaliąją. Turbūt pati lengviausia suaugusiems skirtų trasų. Bet man jos pirmam kartui tikrai pakako. O va vaikai čia nardė labai drąsiai.
Ir čia labai noriu padėkoti instruktoriui. Mano vaikinukas, įveikęs trasos pradžią, visgi išsigando ir toliau nebegalėjo eiti. Instruktorius vikriai užlipo į mūsų aikštelę ir padėjo jam saugiai grįžti. O aš pabaigiau trasą.
Ir nors patys neišbandėme, nuėjome pažiūrėti, kaip gi sekasi ekstremaliems kopinėtojams, kurie leidosi lynu per Nerį arba išbandė laisvą kritimą Drambliaskrydyje. Bent jau iš šalies žiūrint atrodė labai smagiai ir aš pažadėjau sau, kad būtinai grįšiu ir išmėginsiu.
Tad, kol oras dar šiltas ir oro sąlygos leidžia, tikrai kviečiu apsilankyti ir išbandyti pramogą patiems!
