Išmokome įprastus pasivaikščiojimus paversti kuo nors įpatingais. Daug kartų lankytose ir matytose vietose atrasti ką nors naujo, į ką anksčiau neatkreipėme dėmesio, arba į tai kaip ta vietovė atsinaujino.
Tyrinėti mus supančią aplinką išmokome augindami vaikus, nes jų dėkla, atradome iš naujo pažinimo džiaugsmą. Vaikai užaugo, bet tas pažinimo ir atradimo džiaugsmas išliko. Kaip gerai, kad turime šį norą pažinti, pamatyti, sužinoti. Su šiuo noru lengviau išgyventi šį pandemijos ir karantino laikotarpį. Mes sugebame tai pritaikyti savoje aplinkoje nekeliaudami į kitas savivaldybes.
Raudonės miestelyje (Jurbarko rajone) lankėmės daugybę kartą, bet jis gali kuo nors nustebinti. Didinga Raudonės pilis niekada nepraras savo žavesio. O šiemet vaizdas į pilį atsiveria jau ir nuo pagrindinio kelio (ko anksčiau nebūdavo), nes praretinti senieji medžiai.
Patys nustebome, kad tiek kartų lankėmės pilyje, bet nei karto nelipome šiais senais akmeniniais laiptais. O tik todėl, kad automobilį statydavome prie pat pilies, o ne aikštelėje prie minėto kelio Kaunas - Klaipėda.
Išorines pilies sienas puošia didikų portretai, niekada nsusimąstėme ar jie tikrai gyveno šiose apylinkėse, ir tik šiandien pamatėme tai patvirtinančią lentelę.
Daug kartų vaikštinėjome po parkelį šalia pilies, bet nežinojome kaip vadinamas čia esantis tvenkinukas.
Tokie mūsų atradimai šio trumpo pasivaikščiojimo metu. Tikime, kad atvykę kitą kartą ir vėl galėsime pasigirti, kad pamatėme kažką naujo, arba atkreipėme dėmesį į tai, ko anksčiau nepastebėjome.
Ačiū,Jums, galėjome su Jumis bent virtualiai pakeliauti?