TOKIA MŪSŲ KASDIENYBĖ. Ekskursija „Kauno gatvė pasakoja"

Jei gyveni mažame mieste atrodo jo istoriją turėtum visai neblogai žinoti. Bet,kai tik daugiau pasidomi, paaiškėja kiek mažai žinome apie savo gimtąjį miestą.
Antri metai iš eilės sudalyvaujame ekskursijoje “Kauno gatvė pasakoja”, ir kaskart išgirstame vis naujų faktų


Kauno gatvė, tai miesto senamiestis, miesto širdis, šiuo metu tai gražiausia gatvė mieste.. Jurbarko istorijoje gilų pėdsaką paliko žydai, ir didelė dalis tos istorijos mena čia klestėjusį žydų verslą. 19 amžiuje, 90 procentų veikusių parduotuvių, priklausė žydams.
Šioje gatvėje gyvenimas virė jau nuo 1650 metų. Čia buvo daugybė smulkiųjų  ir stambesnių verslininkų krautuvėlių. Joje  stovėjo, net dvi sinagogos. Viena medinė, šventiškoji, įspūdingo grožio, kurią, vokiečių verčiami žydai turejo nugriauti. Mūrinė, išlikusi iki šiol, tik pritaikyta gyventojų reikmėms.Būtent šioje vietoje, prie mūrinės sinagogos,  dabar atidengtas  Sinagogų aikštės memorialas.
Tai tarptautinis projektas, suvienijęs viso pasaulio žydų bendruomenes. Paminklas atspindi penkis simbolius: Nemuno upę, hebrajų abėcėlę, žydų ir lietuvių bendruomenę, šventą Jeruzalės miestą ir maldos namus – vieną, gražiausių Europoje buvusių, Jurbarko sinagogą. Granitinės upės bangose surašyti šimtai žydų pavardžių, gyvenusių šitame krašte, tame laikmetyje tragiškai žuvusių. Taip pat įrašyti ir tie vardai, kurių atmintyje dar gyvi čia išvardintieji.Atskira juosta skirta tiems lietuvių šviesuoliams, kurie padėjo, gelbėjo, rėmė žydus.


1940 metais jurbarke buvo kilęs didelis gaisras, kuris sunaikino ⅔ miesto, ypač medinius pastatus.
Įdomu pamatyti senųjų šios gatvės nuotraukų.


Paskutiniais metais Kauno gatvėje atsirado tokių skulptūrėlių kurios pačios pasakoja gatvės istoriją.
Štai ši skulptūra tai simbolinis  knectas, tokį turėdavo kiekvienas uostas, prie jo buvo rišami laivai. Ir trumpas aprašymas apie Jurbarko uostą.


Memorialinė informacinė lenta, su įrėminta orginalia pastato nuotrauka, kurioje pavaizduotas komercinis bankas.

Čia rankinis įrenginys - valcas, kurį tarpukariu naudojo auksakaliai ir juvelyrai.

Štai įdomus paminklas, susijęs su taip klestėjusia žvejyba, bei švente , kuri būna organizuojama iki šiol. Žuvies kepimo šventėje kadaise apsilankydavo pats prezidentas Antanas Smetona.

Vaikštinėji kartais savame mieste, bet nepastebi tokių svarbių dalykų, tai grindinyje įmūryti atminties akmenys stolperšteinai. Tai 11 varinių  plokštelių  ant šaligatvio su išraižytomis pavardėmis žmonių, kurie čia gyveno ir žuvo. Pasaulyje  yra apie 70 tūkst. tokių atminimo ženklų 28 šalyse. Lietuvoje iki šiol jų buvo tik didžiuosiuose miestuose.


Kaip ir kiekvienas senamiestis, taip ir šis, turi savo skersgatvių. Smagu pasivaikščioti šiais gatvelių  labirintais, tik kadaise grindinys buvo akmenuotas. Šis šulinys turi atskirą istoriją, todėl jis išsaugotas, nors kiek keistokai žiūrisi, nes yra  vos ne ant gatvės.


Daug pastatų yra apverktinos būklės, bet turinčių gražių autentiškų išlikusių detalių.
Štai vieno pastato durys su išlikusiom metalinėm detalėm laipte, niekada nebūtume pagalvoję, kad tai skirta batams nusivalyti, prieš įeinant į čia veikusį banką.

Šiame pastate buvo uosto kontora. Sakoma, kad rūsio sienos tiek prisigėrusios druskos, jog lig šiol dar jos sūrios, mat buvo iškraunama atplukdyta druska.

Na o ekskursijos pabaigoje mes buvome pavaišinti žydišku skanėstu imberlachu, jo galėjome dar  nusipirkti bei parnešti namo.Tą ir padarėme, nes tai taip nekasdieniška. Tai skanumynas iš imbiero, morkų ir  riešutų. Labai suintrigavo, net susiradau receptą, manau  ateityje išbandysiu.

Ši gatvė turi dar daug paslapčių, kurias galbūt sužinosime ateityje.