Tenerifės dienoraščiai: Valentino diena be vyrų

Jeigu praėjusios savaitės buvo ramios, skirtos sveikimui ir įsigyvenimui, tai praėjusi “nunešė” jas visas. Vasario pradžioje atslinkusius debesis vėl pakeitė saulė ir kasdieninė rutina: rytas-pliažas-pietų miegas-pliažas-miegas įsisuko visu pajėgumu. Jau nebeprimename baltų lyg varškės sūris atvykėlių iš darganotos Lietuvos, o mėgaujamės bronziniu įdegiu tingiai į viską mosteldami ranka “manjana” (ispaniškai - rytoj). 

Į kelią!

Savaitgalį užsisakėme automobilį ir išsiruošėme ieškoti nuotykių. Pirmas sustojimas - į mūsų rajono centrą Santiago del Teide miestelį, kurio pašonėje yra “Migdolų kelias”. Nuo sausio pabaigos iki vasario galo čia turistus traukia pražydę migdolai. 

Nebuvau visai naivi, žinojau, kaip atrodo negliaudyti migdolai, bet migdolmedžių (ar juos galima taip vadinti?) nebuvau mačiusi. Šalia Santiago del Teide slėnyje yra daugybė šių medžių ir turistai gali leistis net į 9 kilometrų ilgio žygius po jį. Su trimis vaikais, aišku, apie tokias iškylas reik pamiršt, bet nedidelis pasivaikščiojimas stengiantis įamžinti visą tą grožį, bičių dūzgesį ir saldų kvapą ore tikrai pavyko! 

Miestelyje ta proga ir vietinių amatininkų mugė vyko: galima buvo įsigyti bent dešimties rūšių medaus, įvairių likerių, skrudintų migdolų, namuose keptų pyragų ir kitų rankdarbių.

Antras sustojimas

Keliaujame toliau į šiaurę. Dabar mūsų tikslas - La Orotava, vietinių didikų miestelis su išlikusiu senamiesčiu. Teide vulkanas negailestingai nunešdavo daugelį gyvenviečių, todėl tokio, kaip senamiesčio saloje nedaug. Tipiškiausias ir išraiškingiausias likęs - būtent La Orotava mieste. 

Čia nuo senų laikų įsikurdavo didikai ir turtuoliai. Teigiama, kad iki šiol tai aristokratiškiausias Tenerifės miestas. To negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, bet tiesa aiški - tikrai labai gražus senamiestis. Ypač gražūs charakteringi mediniai namų balkonai. Taip ir matai ten sėdint sinjoritą, o apačioje grojantys serenadą muzikantai. 

Tiesa, ten sutikome ir juos!

Gatve vaikščiojo grupė ispaniškai pasipuošusių vyriškių, kurie pritardami sau gitaromis traukė labai jau romantiškas dainas. Ir ne veltui - La Orotavą lankėme Valentino dieną. Į šią progą labai rimtai pažvelgė miestelio valdžia - centre buvo net porą palapinių, kur nemokamai lankstė širdeles iš balionių, pripūtinėjo ir dalino balionus-širdeles, vaišino širdelės formos šokoladiniais saldainiais, ant kojūkų vaikščiojo cherubinai, o vaikų laukė nemokami (!) du pripūsti batutai. Lietuvoje net per valstybines šventes tokių pramogų nesulauksi ir džiaugiamės liepsnojančiais laužais (žinoma, smagu ir tokie).

Finalas: karnavalas

Kadangi buvo dar tik pavakarė, nusprendėme užsukti ir į sostinę. Dar pasiimant automobilį mums rekomendavo ten nevažiuoti, nes vyksta įvairūs karnavalo renginiai, todėl labai daug žmonių, uždarytos gatvės. Et, numojom ranka, jeigu bus blogai - apsisuksim. 

Vasaris Tenerifėje (kaip ir Ispanijoje, Italijoje, Pietų Amerikoje) - karnavalų mėnuo. Kiekvienas miestelis juos švenčia skirtingu metu, bet privalomi atributai - karalienės rinkimai ir eitynės. 

Didžiausias pasirodymas sostinėje buvo antradienį, per Užgavėnes, o mes papuolėme į mažesnę šventę (aišku, mums ir taip buvau “vau”!). Dieną centre pastatytos dvi didžiulės scenos, kur vyko įvairių itin spalvingai pasipuošusių vaikų ir suaugusių ansamblių pasirodymai. Nosį kuteno lauke įsikūrusios laikinos kavinės su milžiniška mėsos patiekalų pasiūla. Suaugusiems - žinoma, mojito kokteiliai. 

O labiausiai akį traukė uždaryta pagrindinė gatvė su šimtais vienodų kėdžių (ir kur savivaldybė jas laiko???). Vakare joje turėjo žygiuoti karnavalo paradas. Pasivaikščiojome, pasigėrėjome, šiek tiek apsipirkome (Tenerifė - “shopoholikių” rojus, nes čia nėra PVM ir daug kas tikrai pigiau) ir supratome, kad būtų absoliuti nesamonė likus porai valandų iki karnavalo išlėkti namo. Kol suradome tarpelį ant šaligatvio, liko geras pusvalandis iki numatytos eisenos 21 valandą. 

Ir... prasidėjo! Tokius vaizdus matydavau tik per žinias, kuomet rodydavo vaizdus iš Rio de Žaneiro karnavalo. Pirmiausia eina vėliavnešys, kuris pristato iš kokio klubo bus pasirodymas. Tuomet žengia dešimtys šokėjų. Ryškiaspalviais kostiumais, vyrai ir moterys šoka pritariant ugningam bugnelių ritmui, o eisenos pabaigoje - automobilis, ant kurios priekabos išdabinta sėdi karalienė ir mojuoja. Tiek plunksnų, blizgesio, išmonės ir kičo vienoje vietoje nesu mačiusi :) Nenorom įsitrauki į spektaklį ir žiūri išsišiepus, ritmingai judindama klubus. Neįmanoma atsispirti. Per valandą pamatėme penkis pasirodymus ir tada nusprendėme nelaukti pabaigos, kad nepapultume į kamščius, o ir vaikai jau vos laikėsi ant kojų. Juk kelio dar beveik dviems valandoms. 

Fantazija - neišsemiama

Vaikams dažnas kostiumas - seneles, nes jie labai gerbia močiutes

Aprenk lietuvišką vyrą rožiniu kostiumu...

Tobulų kūno formų taip pat nereikia

Viščiukas :)

Šitos buvo gražiausios :)

Eh, mūsų kelionė įpusėjo, namo grįžti nesinori ir visos mintys sukasi apie tai, kaip čia sugrįžt kitąmet. 

Iki!