Tenerifės dienoraščiai: čia galima sutikti ir darželio draugų

Beprotiškai sunku rašyti šios savaitės blogą, nes, rodos, nieko nevyko. Apie nieką rašyti nesinori, bet parašyti kas savaitę pažadėjau sau. Gerai, kad čia esame ne savaitę ir net ne dvi, nes būtų gaila iššvaistyto laiko ligoms. Taip taip... praėjusią savaitę pradėjom, tai iki sekmadienio karantine sėdėjome. Na, man kaip ir nepriklausė, bet vaikų juk vienų nepaliksi :) Paskutinė krito Olivija su didžiule sloga ir giliu kosuliu, bet šiandien liko tik rytinis kosulys, taip kad manau praeis ir jis. 

Lietuviai

Dar prieš pusantros savaitės, kuomet buvome sendaikčių turguje girdžiu, kaip Smiltė automobilių aikštelėje sveikinasi su Juozapu. Kaip kaip??? Reikėjo “trenktis” beveik 6000 km, kad sutiktume ne bet ką, o Smiltės darželioką! Kuris, kaip vėliau paaiškėjo, gyvena vos keli šimtai metrų nuo mūsų buto tame pačiame Puerto de Santiago miestelyje. 

Aš susipažinau su Juozapo mama, kuri paaiškėjo, kad čia jau ne pirmus metus. Šį savaitgalį atsitiktinai susitikome vėliau aprašytoje šventėje ir susipažinome dar su dviem mamomis, kurios čia leidžia žiemą su vaikais. Be vyrų ir ne pirmus metus. Vakar kartu pliažinomės - keturios mamos, devyni vaikai, tad beveik galime galvoti apie lietuviško darželio atidarymą :)

Vienos jų vaikas čia lanko mokyklą - tik porą mėnesių, kol praeis žiemos speigai Vilniuje. Į mokyklą čia priima nemokamai (Europos sąjunga, mokslas nemokamas ir privalomas), tereikia tik įsigyti uniformą, rekomenduojama ispanų kalbos korepetitoriaus pamokos ir voila, vaikų ugdymo klausimas išspręstas.

Džiaugiuosi pažintimis, nes dabar merginos turi daug žaidimų draugų, o aš - su kuo paplepėti.

Ką nuveikėme?

Sekmadienį išlindome iki gretimo miestelio Alcala. Šeši kilometrai įveikti autobusu (kaina žmogui 1,45 Eur) arba galima tris kilometrus nueiti pajūriu. Gal taip ir darysiu, bet tik ne šiemet, nes mažos Eleonoros kojytės dar tiek nenueina pačios. 

Juozapo mamos informuoti žinojome, jog Alcala vyksta kokia tai miesto šventė. Kokia, nepaaiškėjo net atvykus - miestas išpuoštas vėliavėlėmis, vaikams nemokami batutai ir putų šou, suaugusiems - koncertinė vietinių artistų programa. Kaip mano vyras klausydamas ispaniškų ugningų šokti kviečiančių dainų klausė: "Ar čia kaip mūsiškis Duokim Garo?" Taip, čia tikrai toks :D 

Visą dieną praleidome besilinksmindami ir tik grįžus namo “pagooglinus” sužinojau, jog šventėme ne bet ką, o Žolines. Na, tiksliau “Virgin de Candeliaria” dieną. Kandeliarijos Mergelė Marija yra salos globėja ir jos diena minima dukart - mums įprastai rugpjūtį ir vasario 2-ąją. 

Viena

Šiandien mano vyras iškeliauja ir liksiu viena su gauja merginų. Laikykite kumščius, kad niekas nesirgtų, tuomet ir mėnuo vienai praeis kaip akimirka. O dabar bandau įsigyventi - atradau šalia vaisių parduotuvę, kur mėgaujuosi ragaudama keisčiausius vaisius ir daržoves. 

Nusipirkusi turiu ilgai internete ieškoti kas gi tai :) Spėkit! 

Čia nėra įprastos varškės ar kefyro, grietinėlę radau tik pasterizuotą ir galiojančią kelis mėnesius, vandenį taip pat tenka pirkti, nes iš krano bėga šiek tiek chloruotas ir nors sveikatai nekenkia, gerti tokį neskanu. Bet užtat jie didžiuojasi savo palmių medumi, migdolais, ožkų sūriu ir kanarietiškomis bulvytėmis. Kas tai? Dalinuosi ypatingai paprastu jų receptu.

Kanarietiškos bulvytės

Jums reikės:

• plautų mažų bulvyčių su lupenomis
• Vandens
• Ir pora gerų saujų druskos

Į vandenį įberiate druską (atrodo, kad nežmoniškai sūru), išmaišote ir užverdate, tuomet dedate į jį bulvytes su lupenomis. Išvirtus nupilate vandenį ir vėl uždėkite ant viryklės - gerai pagarinate, kad nuo bulvių nugaruotų vanduo ir jos pasidengtų balta druskos luobele. Skanaus!

Galiu patikinti, kad į pačias bulves tas druskos kiekis visai neįsigeria ir reikia valgyti su luobele, kad būtų bent kiek sūru.

Čia bulvytės patiekiamos su dviem padažais - žaliu ir raudonu aštresniu "Mojo" padažais.

Iki kitos savaitės!

p.s. pirmoje nuotraukoje - priešais esanti La Gomera sala. Kadangi už jos leidžiasi saulė, kaskart būna pribloškiantys vaizdai.