Žaislatvarkė – turbūt toks naujadaras tinkamiausias apibūdinti trimečio Antano žaislų tvarką, kuri primena tikrą betvarkę... Per dieną keliakartis žaislų dėliojimas į vietas baigiasi beviltišku mano atodūsiu ir nusvirusiomis rankomis. Savaitgaliais, vos atsikėlus, arba grįžus iš darželio žaislų krepšio turinys mažomis rankelėmis išverčiamas ant grindų, o surinkti ir sudėlioti viską į vietas tos pačios mažos rankelės ne visada įstengia.
Ką jau esame pasiekę?
Apie tvarką ir tai, kad savo žaisliukus reikia susitvarkyti, ėmėme kalbėti tada, kai Antanas pradėjo lankyti darželį. Darželyje viskas atrodo ne taip ir blogai: darželio grupės draugai deda žaisliukus į vietas, ir Antanas visai puikiai ir noriai tvarkosi, tik štai tvarkymuisi namuose to noro ne visada ir belieka. Kas vakarą tenka ištarti tą patį paraginimą: „o dabar susitvarkome žaisliukus ir einame plauti rankyčių“. Tiesa, ištarti nepakanka, dar reikia ir pagelbėti, kaip sakoma, pradžią (o neretai ir pabaigą) parodyti. Tvarkome lėtai, neskubėdami, net jei ir nesudeda visų žaisliukų iki galo, vis tiek man atrodo, kad tai jau nemažas pasiekimas. Juk svarbu, kad rinko, stengėsi, bent vieną kitą žaislą į krepšį įdėjo. Tikiu, kad tikrai labai svarbu ugdyti įprotį ir bent jau pradiniame etape mažyliui padėti. Tik štai klausimas, kiek tas pradinis etapas gali tęstis? Kada ta stebuklinga frazė „Aš pats“ bus aktyvuota ir žaislų tvarkymosi srityje? Kada nebereikės raginti ir kartu žaisliukų dėlioti? Suprantu, reikia kantrybės. Kantrybės aš ir turiu, tik, na, žinote, kai dėl kažko stengiesi, kaip labai tas atoveiksmis yra laukiamas...
Tiesa, visai neseniai perskaičiau gan įtikinamai skambančią specialistų mintį, kad vaiko netvarkos priežastis gali būti žaislų perteklius. Tikrai, pagalvojau: mažiau žaislų, -- mažiau netvarkos. Logiška? Logiška. Tad ilgainiui sumažinau žaisliukų kiekį: dalį išnešiau į rūsį, dalį atidavėm. Ne ne, ašarų dėl išneštų žaislų nebuvo, vadinasi, tikrai per daug jų turėjome, kad pavyko nepastebimai sumažinti. Ar dėl to tvarkytis lengviau? Kažkiek taip, juk mažiau rinkti reikia, bet vis tiek Antaną tebereikia skatinti ir tą mažesnį kiekį surinkti.
Dar keletas žodžių apie tvarkymąsi kartu. Kai Antanas mato, kad šluoju arba plaunu grindis, ir jis čiumpa atsarginį šepetį su semtuvėliu ir darbuojasi. Na, negali sakyt, kad tvarkymuisi jis abejingas, tik va kažkodėl grindis šluoja su didesniu entuziazmu, nei savo žaislus rankioja. Ir kodėl? Kada ateis tas laikas, kai jis pats, pažaidęs, niekieno neprašomas ir neraginamas, susidės žaisliukus ir atbėgs dėl to pasidžiaugti? :)
Kaip jūs sprendžiate žaislų tvarkymo(si) reikalus?
Supratau, vadinasi, ne man vienai sunkiai sekasi su mažuoju susitarti dėl tvarkos 😀 Dėl žaisliukų kaitaliojimo, tai kartkartėm ir aš taip darau: kuriam laikui atidedu, o paskui vėl duodu žaisti. Bet tai vis tiek tvarkymosi įpročio nepadeda iki galo suformuoti... 😀
Pas mus su tvarkymusi taip pat labai panašiai, berniukai kartais pamiršta, kad tvarkosi ir pradeda žaist iš naujo 😃 O šiaip aš jau kai matau, kad darosi didelė betvarkė, tiesiog dalį nesutvarkytų žaislų paiimu ir sudedu į dėžę ir padedu kuriam laikui, grąžinu tik po kurio laiko ir žinoma jei berniukai elgiasi gražiai 😉 Ir šiaip dar mėgstu prarūšiuot jų žaislus kai jų nėra surenku dalį t.y. vienus padedu "pailsėt", kitus palieku žaist, ir taip keičiu kas mėnesį, vaikai spėja senųjų žaislų pasiilgt, ir kai juos gauna žaidžia lyg su naujais .. 😉
Oi, šis straipsnis ir apie mūsų Augustę! Vienas prie vieno. Be paliepimo žaislų pati niekada nesitvarkys. Jei tvarkosi, užmiršta, kad tvarkosi - vėl žaidžia...Tikras kantrybės išbandymas tėvams! Ir mane dažnai aplanko mintys "ir kada gi pagaliau" atsiras tas tvarkymosi įgūdis, savaiminis, be paliepimo. Jau dabar savo princesei pasakiau, kad jei randu ne vietoje numestą žaislą, jis keliauja ant aukšto(ten vaikas dar neužlipa)! Manau, jau laikas įgyvendinti savo ištartus žodžius😀