Praėjo kelios dienos, kai mes pagaliau namie. Visą vasarą su 1,5 metukų sūnumi, praleidome pas tėtį Norvegijoje. Tai jau trečia diena mėgaujamės viskuo, kas sava: ir maistu, ir oru, ir žmonėmis. Nes man asmeniškai, čia Lietuvoje ir žolė žolesnė, ir viskas kvepia labiau, ir aišku viskas be proto skanu ir taip savita. Namai.. Čia viskas taip paprasta..
Gal dėl to paprastumo ir nesiryžtu persikelti gyventi į Norvegiją. Vyras ten jau dirba ir gyvena metai laiko ir apie grįžimą į Lietuvą net negalvoja. Todėl mes taip ir gyvename tarp dviejų šalių. Tarp žemės ir dangaus. Ar tai yra gerai..? Tikrai nežinau. Bet kol aš sprendžiu, kas man ir mano vaikui geriau, namai bus čia - Lietuvoje.
Kad ir kaip ten bebūtų, pokolkas toks gyvenimas turi ir nemažai pliusų. Pavyzdžiui, kad visus tris mėnesius galėjome atostogauti, keliauti ir būti visi kartu. Mūsų visų trijų, pirma, tokia kitokia vasara, kai nereikėjo vienam ar kitam pastoviai dirbt. Galėjome pakeisti aplinką ir pamatyti kitokį pasaulį. Per šią vasarą, tiek daug nuveikėme, tiek daug atradome. Mūsų prisiminų ir pirmų kartų dėžutė gerokai papilnėjo: skraidėme su lėktuvais, plaukėme laivu, kopinėjome kalnais, aplankėme nemažai gražių vietų ir susipažinome su įdomiais žmonėmis.
O ir oras labai lepino! Beveik kiekvieną dieną važiuodavome prie fiordų į paplūdimius, gaudydavome krabus ir leisdavome aitvarus. Jei ne suplanuotas ruduo, gal ir būtume dar šiek tiek pasilikę, nes labai gerai suprantu, koks svarbus yra tėčio vaidmuo vaiko gyvenime. Juolab, kad mano berniukas jį turi, bet kol būname Lietuvoje, kaip ir ne.. Atrasti balansą tikrai sunku, aš jo ieškau kiekvieną dieną ir, kaip ir visos mamos stengiuosi jį užauginti laimingu žmogumi.
