Savaitgalio renginių kontekste atsidūriau kryžkelėje kuomet svarsčiau tarp pasirinkimo dalyvauti konferencijoje tėvams ir renginio, skirto bėgikams. Vis tik išsiruošiau į vadinamuosius bėgikų "atlaidus" pavadinimu "Ruoškis bėgti", nes pagalvojau, kad žiniasklaidoje atgarsių iš "Atsakingos tėvystės" paskaitų tikrai bus.
Jau spėjau panagrinėti Dr. A. Ladsbergienės pranešimą "Didieji lūkesčiai tėvų pasaulyje" ir iš jo išsigryninti vieną neblogą tiesą: "Vaikus traumuoja tik fizinis ir emocinis smurtas. Jūsų parodymas, kad turite jausmus, vaiko tikrai netraumuoja." Visai neseniai negatyvių jausmų demonstravimo vaiko akivaizdoje tema ginčyjomės su vyru, kuris laikėsi nuomonės, kad iš manęs kylančios tokios emocijos yra nepagarba mūsų vaikui. O aš tada tik atšoviau nemokanti savo emocijų tramdyti ir laikyti savyje, tad nieko čia baisaus, jei ir vaikas mato mano nuotaikų perversmus. Pabaksnojau vyrui į pranešimo santrauką ir paprašiau paskaityti. Nežinau, ar persigalvojo dėl savo nuomonės, bet aš turbūt ir liksiu prie įsitikinimo, kad reikšti negatyvius jausmus vaikui matant nereiškia vaiko traumavimo ar nepagarbos jam demonstravimo.
Bėgikų konferencijoje būtinai norėjau pasiklausyti ultra bėgiko G. Griniaus pranešimo "Robotas irgi žmogus". Šis bėgikas po misijos Irake bėgimą pasirinko kaip gydymo priemonę. Ne visi įvykiai Irake buvo malonūs, o sugrįžus į Lietuvą ir stengiantis susidoroti su iš to kilusiomis problemomis, jam nepavyko.
Pyktį vyras (su žmona augina du sūnus) išliedavo šeimoje. Taip gyventi nesinorėjo: skirtis, pradėti gerti netiko, todėl atsirado bėgimas. Klausantis bėgiko minčių apie ilgų nuotolių bėgimą įsiminė jo atsakymas į klausytojos komentarą, o kaip gi žmona vertina jo pasiruošimą ir patį dalyvavimą varžybose, atimančius nemažai laiko. Žmona ir vaikai jį labai palaiko ir jie jam yra motyvacija nesustoti ir pasiekti finišą tomis sunkiausiomis bėgimo minutėmis. Kai Kinijoje varžybose bėgimo maitinėlėse ("stotelėse") jo laukė ne žmona, o apmokytas kinas ką, kaip ir kada daryti, G. Grinius suprato, jog žmona, tiksliai ir teisingai žinanti kaip elgtis, kad jis galėtų ir vėl sklandžiai sugrįžti į trasą, yra tiesiog niekieno nepamainoma. Kai tik yra galimybių, vyras visuomet į varžybas keliauja drauge su visa šeima.
G. Grinius savo pranešime ypač akcentavo prieraišumą, sakydamas, kad jo nesant, nebus ir noro bėgti. Tu turi pasidaryti prieraišus bet kam, kas tik nori, jog vyktų, tęstųsi, gerėtų, būtų malonu. Iki šiol pati prieraišumo terminą labiau taikiusi prieraišios tėvystės situacijoms, buvau nustebinta pranešėjo įžvalgos, jog tam, kad bėgtum, turi pasidaryti prieraišus bėgimui.
Apie iš Dakaro į Vilnių bėgusį ugniagesį A. Ardzijauską turbūt esat girdėję. Jis taip pat dalyvavo renginyje. Trumpai. Jo istorijoje labai įkvepia tai, jog šį vyrą bėgti paskatino trauma vaikystėje ir vaikystės svajonė apibėgti aplink pasaulį. Vaikų svajonės - ne juokas, tad mūsų užduotis turėtų būti leisti savo vaikams svajoti ir net fantazuoti!
Kad jau išsiplėčiau apie bėgimą, prasitarsiu, kad kaip tik baigiau skaityti vieno psichoterapeuto knygą apie dinaminę bėgimo terapiją. Žinokit, bėgimas yra puikus būdas tėvų ir vaikų santykiams gerinti ir net vaiko empatijai lavinti. Dinaminė bėgimo terapija yra pagrįsta savo kūno ir aplinkos asmeniniu įsisąmoninimu prieš bėgimą, tikslo/problemos išsikėlimu bėgant ir visų minčių, kilusių bėgant tuo tikslu ar dėl tos problemos užrašymas ir apsvarstymas po bėgimo.
Ateinant pavasariui, šylant orui, išbėkite/išeikite drauge su savo vaikais į lauką, o bėgdami/eidami aptarkite svarbius klausimus ir problemas, susijusias su draugyste, emocijomis, buvimu mokykloje ir pan. Įveikę atstumą pasveikinkite vienas kitą apsikabindami. Galbūt suprasite išsprendę problemą ar bent pasijausite nuoširdžiai išsikalbėję. Kai mano vaikas užaugs ir bus tinkamas partneris bėgti kartu, aš irgi išbandysiu.
Įkvėpiantis reportažas 😀 pats tas pavasariui 😃