Į vaikystės prisiminimus? Kodėl gi ne.
Šiandien prisijungiau prie Simono klasės išvykoje. Mokiniai turėjo susitikimą su rašytoju Tomu Dirgėla. Labai buvo smalsu pamatyti, kaip tokie susitikimai vyksta ir realybėje išvysti žmogų, dėl kurio knygų pakvaišę vaikai.
Mūsų Simonas taip pat skaito šio rašytojo knygas ir jam jos labai patinka. Visad labai įdomu pamatyti, kaip elgiasi, bendrauja rašytojas su savo gerbėjais. Koks ryšys yra kuriamas. Truputį buvo dvejonių ar vaikai nenusivils žmogumi, kurio knygos tapo favoričių sąrašuose.
Pati vaikystėje esu patyrusi, kai kliedėjau viena dainininkų grupe, bet pamačiusi, kaip nepagarbiai elgiasi su savo gerbėjais, kaip atsainiai bendrauja ir leidžia sau šiurkščiai atsakyti, nusivyliau tiek, kad daugiau jų klausyti nekilo minčių.
Mano džiaugsmui jau pats pirmasis kontaktas su vaikais buvo puikus. Tomas Dirgėla ne tik puikiai valdė išdykusių vaikų minią, bet rado su jais bendrą kalbą, įtraukdamas į savo pasakojimus, žaidimus ir leidęs jiems surengti konferenciją.
Iš tiesų, nemažai įdomios informacijos sužinojau apie jį. Niekada nepagalvočiau, kad žmogus, jau būdamas ketvirtoje klasėje svajojo tapti rašytoju. Ir, kaip smagu, kai svajonė išsipildo. Sužinojome, kiek trunka parašyti knygą, kiek ilgiausiai ar trumpiausia vieną ar kitą savo kūrinį rašė, iš kur semiasi idėjų.
Didžiausią įspūdį man paliko, kad knyga „Mano tėtis rašo knyga“ buvo parašyta sūnaus dėka. Kaip pats Tomas sakė, kad sūnų galėtų pavadinti bendraautoriumi, nes be jo nebūtų ir šio kūrinio. Tokie žodžiai turi gilią reikšmę ir didelę prasmę. Drįsčiau teigti, kad tokie kūriniai patys reikšmingiausi, paliekantys savo žymę šeimos gyvenime. Ypač to žmogaus, kurio dėka jie atsirado.
Vaikai liko sužavėti susitikimu, o mokytojai paklausus, ar dar norėtų tokių išvykų vienbalsiai sušuko „taip“.
Mano vaikinas grįžo švytinčiomis akimis: selfis su autoriumi pavyko, autografas knygoje gautas, o ir mamai nauja užduotis duota – nauja knygų siunta jau organizuojama.
???