Su rugsėjo pirmąja

Rugsėjo 1-oji visuomet bus ypatinga, jaudinanti, graudi diena. Ir visai nesvarbu ar tą dieną laikome mažo vaiko rankutę, peržengiančio darželio, ar pradinių klasių slenkstį, ar apkabiname ir palydime žvilgsniu jau vyresnį vaikutį. Ir netgi jei namuose jau nebelieka mokinukų, ši diena  liks pilna gražių prisiminimų, praeitų jaudinančių akimirkų
  Ši rugsėjo pirmosios šventė mūsų namuose jau šešiolikta.
Anksčiau leisdami vaikus į mokyklą skaičiavome kiek  daug metų jiems teks praleisti mokykliniame suole. Skaičiavome vis didėjančias klases, ir džiaugėmės vis augančiais mokinukais. Tik tada beskaičiuodami nepagalvojome, kad taip greitai suskaičiuosime iki 12. Kartą jau pasiekėme tą  dvylikos ribą, buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad tai jau  vieno kelio pabaiga, o jo kryžkelėje stovi jau suaugęs sūnus.
Ir vėl skaičiavome toliau…
Airidas tada buvo vos įpusėjęs mokyklinių metų kelionę, ir atrodė, kad tuo keliu keliaus dar labai ilgai. Ir taip greitai, pernelyg greitai, atėjo toks laikas kai skaičiuojame, jog liko tik trys rugsėjo pirmosios ir namuose nebeliks mokinuko. Ir mūsų mažasis berniukas taip pat atsidurs kryžkelėje, kurioje jo lauks apsisprendimas, tolimesnio kelio pasirinkimas.
Ir nors tikrai be galo graudu, liūdėti neverta, reikia džiaugtis, džiaugtis, nors byra ašaros, kad mes kartu nukeliavome gražiu, prasmingu, įsimintinu keliu. Vaikai mums padovanojo tiek nuostabių akimirkų, jie praturtino mus, įprasmino mūsų gyvenimus. Su jais mes augome ir tobulėjome.

O šį rytą, mes sveikiname ir į mokyklą išlydime  jau dešimtoką. Jaudinamės lygiai taip pat, kaip, kad leisdami į pirmą klasę. Apkabiname  tą mylimą žmogutį, kaip ir kasmet  ir džiuginame dovanėlėmis. Ir linkime, visko ko reikia jaunam žmogui žengiant gyvenimo keliu: sėkmės moksle, atrasti pažinimo džiaugsmą, sugebėti neįdomiuose dalykuose įžvelgti nors krislelį gėrio, kantrybės ir užsspyrimo kremtant sunkias užduotis, prasmingo laisvalaikio, gerų draugų, augti ir tobulėti visapusiškai.
Ir jums linkim to paties. Gražios šventės.