Su Rugsėjo pirmąja!

Su Rugsėjo pirmąja!

Kam pirma, kam paskutinė, o mums aštunta.
Atrodo reiktų džiaugtis, bet kažkaip graudu, baugu...
Prieš aštuonerius metus ėjome nedrąsiai :mokykla nauja, klasė nauja, mokytoja nauja, draugai nauji... Bet taip viskas tiko ir patiko, kad penktąjį rugsėjį kaustė vėl baimė, bet ne dėl mokyklos, o dėl auklėtojos, daugybės mokytojų, dėl naujos klasės...
Šįmet baimės nėra, net laikant mikrofoną prieš visą mokyklos bendruomenę, bet nejauku, kad po metų vėl nauja mokykla, nauja klasė, naujas etapas... Čia-lyg namai. Į kuriuos aštuntokai, kaip šeimininkai, paėmę mažą pirmokiuko rankytę, vedė į klasę, ir pažadėjo ne tik šiandien, bet visus metus užsukti į klases ir pasidomėti kaip sekasi. Net neabejoju, kad seksis puikiai ir viskas patiks, kaip ir mums patiko. Džiugu, kai tavo vaikas auga, skleidžiasi visi jo talentai (net mamai nežinomi, bet mokytojų pastebėti). Vienas etapas baigiasi, prasideda kitas. Liūdna, kad taip viskas greitai vyksta. Bet džiugu, kad vyksta, ir kad greitai vyksta. Tad turbūt galima pasidžiaugti, kad liūdna arba liūdėti, kad linksma. Džiaugiuosi, kad esu mama ir dėkoju Dievui, kad jis davė man Birutę. 
Su Rugsėjo pirmąją buvusius, esamus ir būsimus pirmokus!