Nuo vaikystės tvirtai žinau, kad ruduo man nepatinka. Šalta, šlapia, visur prikrenta apdžiūvusių lapų, o prie nosies limpa drėgni voratinkliai. Ir jokios romantikos tame įžvelgti nesugebu. Bet bandau mokytis. Tiksliau, mane moko dukra, nes jai visai nė motais, kad jau reikia pirštinėlių, kad kelyje pasitaiko balų, o suoliukas parke ne toks jau ir šiltas kaip vidurvasarį.
Pirmiausia, džiaugiamės gamta. Jonytė atranda jos spalvas. Lapų gausoje visada ieško „gražių raudonų“, visi kelyje rasti giliukai, kankorėžiukai ir kaštonai sukrenta į triratuko dėtuves. Tiesa, kaštonai turi būti be lukštelių, nes tie „ežiukai“ jau įdūrė į pirštelį. Visos šios gamtos gėrybės keliauja namo ir labai praverčia ruošiant patiekalus lėlėms.
O svarbiausias dalykas yra paukščiai. Kai labai tingime eiti į parką ar lauke prastokas oras, aplankome vietinius vištų aptvarus. Tačiau dažniausiai dumiame toliau. Ir jau tapo tradicija į kuprinę įsimesti duonos trupinių (tiesa, pastebėjau, kad tie trupiniai tampa vis didesni, ir kartais jau reikia visos riekės). Jonei parke labai patinka stebėti tvenkinį, vandens malūną, o ypač suptis žaidimų aikštelėje. Bet kur buvusios, kur nebuvusios čia tuoj pat pasirodo antys. Kasdien vis daugiau. Jau pradedu galvoti, kad jos mus užuodžia iš tolo, nes apspinta vos ateiname. Žinome, kad laukinių paukščių lesinti nepatartina, tad mūsų vaišės kuklios. Bet antys dėkingos ir už jas – surinkusios trupinius dar ilgai palaiko mums kompaniją ir net palydi einančias namo.
O štai kitoje tvekinio pusėje lyg kokia skulptūra mus stebi baltasis garnys. Toks paukštis Lietuvoje nėra dažnas, bet pas mus užsuka kiekvieną rudenį jau ne vienerius metus. Su antimis nieko bendro jis neturi. Mėgsta išlaikyti saugią distanciją. Ir kai pakelia sparnus skrydžiui, visi aplink nuščiūva – įstabus grožis. Tiesa, Jonė jį vadina gerve, bet garnys dėl to neatrodo labai įsižeidęs.
Antrąją rudens grožio pusę bandome atrasti virtuvėje. Juk kai šalta, tai ir valgyti labiau norisi. Ruduo dovanoja tiek daug sodo ir daržo gėrybių, kad vos spėjame visko paragauti. Jonytė visur reikalauja įdėti moliūgėlio ir paprikyčių, sako, kad labiausiai juos mėgsta. O mano širdis džiaugiasi, kad ji mielai valgo daržoves. Tik kopūstų sakė jai nesiūlyti, nors kopūstais ji vadina brokolius. Pati labai juos mėgstu ir kažkada sakiau, kad mano vaikams jie irgi patiks. Atrodo, prisišnekėjau.
Mūsų rudeniški eksperimentai virtuvėje dar tęsiasi, o labiausiai pavykusiais prižadame pasidalinti ir čia. Gražaus likusio rudenėlio!
