Nemėgstu rudens. Vien nuo minties, kad tuoj bus šlapia, darganota ir pilną balų mane apima slogi nuotaika.
Ir kaip gera šiandien, kai saulė spygino pro langus, vis dar girdėjosi paukščių čiulbėjimas, ir galėjai susisiautusi į megztinį stebėti, kaip noksta paskutinis rudens derlius. Neskubėk, šaltasis ore, ateiti.
Mano širdyje pakvipo melancholiška nuotaika. Kai nesinori skubėti, norisi jaukiai įsitaisyti priešais židinį ir skaityti knygą. Gal pagaliau ir tam pomėgiui atsiras daugiau laiko.
Ir tada spragt, prisimenu: valgyt pagamint, rūbus išskalbti, išlyginti, sutvarkyti, nuvežti ir parvežti vaikus. Ir jaukumo burbulas subliuško, pašoki ir leki leki.
Žiūrėk, taip praeis dar vieni metai. Nežinau kodėl, bet kai ateina ruduo apima jausmas, kad jau tuoj tuoj skęsiu dar vienų metų prisiminimuose, mąstydama kas prasmingo, gražaus ir, deja, liūdno įvyko tais metais.
Tuoj spalis, o ten žiūrėk jau ir Kalėdos ne už kalnų, absurdiška, bet mintyse jau dėlioju spalvų gamą artėjančių švenčių dekoracijomis.
Laikas per greitai bėga....
