Pėdos kauliuko operacija. 2 dalis

Sveikos. Na ką, jau Eglei sakiau, kad man labai gėda. Prisižadėjau pasipasakoti, ir vėl kažkur dingau. Bet jei atvirai, nelabai žinojau, kiek ir kaip pasakoti. Pirma pasakojimo dalis

Pirmiausia turbūt todėl, kad man rezultatas nelabai patinka. Toks jausmas, kad mano tas pirštas vis vien krypsta atgal. Bet gal man tik taip atrodo. Kita vertus, teko girdėti, kad taip iš tiesų nutinka. Na tiesiog tokia genetika.

Man gydytojas sakė, kad tiesiog reikia daryti mankštą kojų pirštams ir pėdai apskritai. Ir vėl man keista... Aš maniau, kad mankšta reikalinga tik pirmais mėnesiais, kad sugražintume pėdai lankstumą. O dabar, taip išeina, kad jei nemankštinsiu tos savo pėdos, tai visa operacija perniek?

Na, kai randu minutę, mankštinu. Bet nebe taip intensyviai, kaip pačioj pradžioj.

Dabar apie pačią reabilitaciją. Iš pradžių man paskyrė mankštą namuose. Nors niekas neparodė nei kaip, nei ką daryti. Kol pakliuvau pas reabilitologą, gelbėjausi youtube pamokėlėm... O reabilitologė paskyrė 5 dienas mankštos ir magneto procedūras. 10 mankštų skiria, pasirodo, tik labai sudėtingais atvejais... Čia jei mes kalbame apie nemokamas paslaugas.

magnetas

Kinezeterapeutė iš karto įspėjo, kad 5 kartai - tai lašas jūroje ir reikia dirbti namuose.

Kita, sakyčiau, problema, kad kinezeterapeutas dirba grupėje, o ne individualiai. Todėl pratimai ne visada skirti kauliuko problemai. Nors negaliu skųstis, mano specialistė stengėsi man parodyti pratimų atskirai.

Dabar, kai po operacijos praėjo apie pusė metų, jau puikiausiai galiu vaikščioti, bėgioti, stiebtis. Tačiau kartais, atsigulus miegoti, pjūvio vietoj maudžia. Kartais ir kiti tos pėdos pirštai aptirpsta ir yra nelankstūs. Nes, pasak gydytojų, mažai mankštinu.

Šiaip nenoriu skųstis, kad viskas blogai ir vaje, kam aš tai dariau. Džiaugiuosi, kad pasidariau operaciją, ir dabar galvoju, kaip į savo gyvenimą įterpti antrą, kai žinau, kad beveik dviem mėnesiams iškrisiu iš įprasto gyvenimo.

Nes, kai esi dviejų mažų vaikų mama, tikrai reikia viską gerai suplanuoti ir būti tikrai, kad sulauksite pagalbos.

Visų pirma, pirmosiomis savaitėmis patariama gulėti. Koja turi būti pakelta, siekant išvengti kraujosrūvų ir mėlynių. Vadinasi, kažkas turės pasirūpinti virtuvės reikalais, namų tvarkymu. 

Kitas dalykas - perrišimai. Į juos kažkas jus turės nuvežti, palydėti. Jei nėra jokių problemų su žaizda, galite pati persirišti namuose ir atvykti tik kada reikės ištraukti siūlus.

Na ir be abejo, vaikams reikia į mokyklą, į darželį, į burelį, o jūs negalite ne tik kad vairuoti, bet ir tiesiog vaikščioti. Net jei manote, kad visur sušokinėsite su rementais, galiu pasakyti - ne, nesušokinėsite. Ir kalbu ne tik apie tai, kad pavargsite, kalbu apie tai, kad galite pakenkti savo kojai, visam gijimo procesui.

Bet operaciją tikrai verta pasidaryti. Ypač jei jums jau skauda kauliuką, jis nuolat raudonas, nes bet kuri avalynė jums trina. Ir tai ne tik dėl skausmo ir estetikos. Iškrypęs kauliukas gali deformuoti šalia esančius pirštus (kaip man - plaktukinė deformacija), o taip pat keičia visą kūno laikyseną, gali sukelti ir nugaros ar klubų sąnarių skaudmus. 

Būkit sveikos!