Pasiutėlės Urtės dienoraštis: mamos reikia vis mažiau

Man patinka viską tyrinėti. Pačiai. Ant grindų. Po stalu. Po lova.

- Mama, paleisk, noriu eiti dar pagraužti stalo koją!

- Noriu pas brolį!!! 

Ir kodėl gi nesimokinti ropinėti naktį? Prabundu, greit verčiuosi ant pilvo ir keturiom, bum tiesiai į kažką kakta! Mama, tėti, padėkit! Gerai, pasirodo, tik lovos kraštą bandau pramušti kakta... Einu geriau pamiegoti...

MAMOS KOMENTARAS: Manau, kad jau pasiekėme tą kiek skaudoką mamai laiką, kai Urtė nebenori būti ant rankų, pakelta atsistumia ir nusisuka į grindis, tiesia ten rankas, suprask, noriu eiti pati ir viską tyrinėti, nagrinėti.. Jau matyt pakankamai įvaldė judėjimą ir to nešiojimo ant rankų nebereikia. Na, bent jau tiek daug nebereikia. Dabar jau daugiau būna ne ant pilvo, o keturiomis, bando pakelti po ranką, pajuda po kelis judesiukus pirmyn nebe pilvu. Jau ir pažaidžia kartais ne tik ant pilvo, bet ir sėdėdama.

Jau šiek tiek domina skirtingų indukų dėliojimas vienas į kitą.

Na, o mamos dėmesio paskutinę savaitę baisiai prireikia naktį. Prabunda po tris keturis kartus, pienuko net nenori, tiesiog paimi ant rankų ir ji vėl puikiausiai užmiega. O prabunda manau dar ir dėl to, kad randu ją rėkiančią ir stovinčią keturiomis - įremta kakta į kurį nors lovos kraštą. Matyt kaip ir mokėsi vartytis naktimis, taip pat dabar daro su ropojimu - prabunda ir tobulina įgūdžius... 

Ir pastebėjau dar tokį dalyką, jog labai be proto domisi šaukštu ir labai nori tą šaukštą pati dėti į burną. Tad valgome su dviem šaukštais, vienas pas ją, kitas pas mane. Kartais įkraunu maisto jai į šaukštą, ji kuo puikiausiai įsideda jį į burną.

Tai dabar ir galvoju, nuo kada reikia mokyti vaiką valgyti pačiam? Ar jau čia tas susidomėjimas, kurį reikia palaikyti? Nes šaukštą į burną deda ne bet kaip, o būtent tuo galu ir ta puse, kuria reikia ir supyksta, kad jos šaukštas būna tuščias... Bet iki valgymo savarankiškai dar toli gražu... Net nežinau... 

O nuo kada ir kaip pratinti valgyti pačius pradėjote jūs?