Pasiutėlės Urtės dienoraštis: baisieji skiepai ir išvyka pas močiutę

Sveiki visi! Susipažinkime: aš – Urtė, man jau kiek daugiau nei 4,5 mėnesio. Esu, kaip tėveliai sako, pasiutusi, judri ir labai noriu pasipasakoti jums savo atradimus ir pasiekimus. 

Ką jau esu pasiekusi – mama puikiai suregistravusi: jau vartausi į vieną pusę ir paguldyta ant pilvo sukuosi ratu. Kai mama nemato, jau bandau kelti užpakaliuką ir kaip ruonis slinktis pirmyn, tik nesuprantu, kodėl nieko nesugauna ir vis pasistumiu atgal... Jau valgau daržovių košytes, kelis kartus ir pieniškos ryžių košytės ragavau. Tik va iš buteliuko nieko negeriu, kramtau jį ir tiek, nežinau, kodėl tą šaltą gumą siūlo – ir visai nesvarbu, kas viduje – vanduo, sultytės ar pienukas, ne ir taškas.

Taigi šios savaitės atradimai: buvom pas gydytoją – pradžiai visai nieko, paguldė vienur, paguldė kitur – sako 5,95 kg ir 61,5 cm. Gal ir nieko, bet mama su tėčiu nusprendė, kad aš visai coliukė. Kokia aš jums coliukė, tuoj kai padainuosiu visiems bus aišku, kas čia šeimininkas!

O vėliau pas gydytoją prasidėjo.... Sumaitino tokį nevisai skanų skystymėlį, sako: „Visai skanu, kaip mamos pienukas“, nieko panašaus, bet suvalgiau, ką darysi, ta teta taip gražiai šypsojosi. O po to tik bakst į vieną koją, na dar nieko, tik vos vos surėkiau, kad suprastų, jog man nepatinka. Bet nesuprato! Kaip bakstelėjo į kitą! Už ką?! Neee, daugiau čia nenoriu eiti... Taip ir pasakiau visiems jiems, garsiai ir aiškiai... Nežinau, ar suprato, bet greitai visi namo susipakavom.

Matyt tikrai mane nubausti norėjo, kitą dieną, net temperatūra pakilo, nebuvo nei jėgų ką nors naują mokintis, nei visiems šypsotis. Nenoriu daugiau jokių bakst! Mama irgi aplinkui sunerimus vaikštinėjo ir keikė visus skiepus ir kitus man negirdėtus dalykus, gerai, kad bent daugiau ant rankų nešiojo ir prie savęs glaudė, taip gera buvo...

Ačiū Dievui, per kelias dienas viskas praėjo, o aš jau ir pamiršau, kas ten buvo.

Bet ši savaitė taip paprastai nesibaigė. Kur tau... Mama su tėčiu sugalvojo nueiti į koncertą. Jiems ką, mano koncertų mažai? Na nesvarbu, bet mane pirmą kartą sugalvojo palikti močiutei ir seneliui, vieną, be mamos ir net be tėčio... Pagalvojau, kad gal ir močiutė į koncertą norėtų, tai užtaisiau aš jiems koncertą ten vietoje :)

Bandė močiutė ir vandenuko, siūlyti, ir košytę maišė, virė, supo nešiojo... Norėjau mamos „papuko“ ir viskas. Žinokite mano pastangos suveikė :) Teko tėveliams grįžti anksčiau... Gal kitą kartą pagalvos prieš eidami kažkur  be manęs...

MAMOS KOMENTARAS: Taip, ši savaitė buvo tokia labai nerami – pirmoji temperatūra, pirmasis bandymas palikti Urtę be tėvelių. Tikrai kažkaip išgąsdino tie skiepai, net skiepo vieta, paraudo patino, jau nekalbu, kad pirmą dieną po skiepų daug miegojo, o kitas dar dvi buvo baisiai nerami ir išmoko baisiai žviegti, dabar, kai kas nors nepatinka iš karto žviegia. Tai vat tą žviegimą pas močiutę ir pademonstravo, vos ne iš karto... Bet vis vien spėjom šiek tiek koncerte pasibūti ir pailsėti, bent jau aš, nuo nešiojimo, raminimo, tiesiog pabūti sau ir paklausyti gyvos muzikos. Ir jau galvoju, ką reikės daryti po mėnesio, nes laukia ant spintelės padėti bilietukai į Loreen koncertą. Tikrai eisiu, bet ką su tuo „papuku“ daryti? Kaip prie to buteliuko pripratinti?..