Pamoka

Su auklėtiniais kalbėjom apie kasdieninį bendravimą šeimoje. Kaip pasitinkame vakarais po darbų, po mokslų grįžtančius šeimos narius? Papasakojau jiems savo istoriją.
Kai grįžta kas iš namiškių, paprastai pasitinkame, dar koridoriuje persimetame keliais žodžiais, na taip natūraliai, juk visą dieną nesimatėme. O diena tai ilga. Net katinas atbėga pasiglaustyti apie kojas...
Tą įprastą vakarą, kai iš darbo grįžo vyras, kuičiausi virtuvėje ir, plaudama indus, teištariau "labas". Vaikai, užsikišę ausis ausinukais gal prie kompiuterių sėdėjo, o gal mokėsi. Gal tiesiog neišgirdo, kaip susivarstė lauko durys. Ir katinas balkone prieš saulutę šildėsi...  Vyras tyliai įėjo į virtuvę, atsisėdo ir sako: "Tai gal man atgal eiti, jei niekas nelaukia..." Na laukia tikrai, bet ta kasdienybė, tie darbai...
Niekas, ypač vaikai, nemėgsta moralų. Bet pasitikime artimuosius, kol jie dar grįžta, šypsokimės, kol yra kas pasitinka... Mūsų buvimas čia toks laikinas.