O ši istorija prasidėjo taip:
Gyveno kartą mažas žmogeliukas Augustukas. Jis buvo labai nekantrus, nes norėjo viską šiame pasaulyje pažinti labai anksti ir greitai.
Būdamas dešimties mėnesių jis nusprendė, kad jam pats laikas išmokti eiti savomis kojytėmis.
Viskas sekėsi gana gerai. Visų pirma jis išmoko greitai ropoti keturiomis. Nerdavo iš kambario taip greitai, kad mama nespėdavo net sužiūrėAntras etapas, kurį būtinai jis turėjo įveikti, tai kabinimasis į bet kokį daiktą ir neapsakomai didelis noras eiti bent į ką nors įsikabinus.Tokiais atvejais netrugdė nei vežimėlis, nei spinta, nei kėdės virtuvėje...Svarbiausia reikėjo išsiugdyti labai svarbią charakterio savybę: atkaklumą.Nes vieną kitą kartą nukritus minkštai ant užpakaliuko, reikia labai daug atkaklumo vėl stotis ir bandyti viską iš naujo.Ir taip tikrai neužtenka vienos dienos .. Reikia tai daryti nuolat..Labai svarbu, kad šalia taip pat būtų žmonės, kuriais gali pasitikėti. Geriausiai tam tinka tėtis..... ir mama. Nes jie tai jau tikrai pagaus mažajį berniuką krintantį po pirmųjų netvirtų žingsnelių.Ir po tokių ilgų ir atkaklių bandymų eiti pasilaikant sienomis, ar stumdant kėdę, galų gale ateina ta diena, kaip jau žengia Augustėlis drąsiai. Ir tada jau neatsigręžia pasižiūrėti, yra mama šalia ar ne.
Vieną etapą keičia kitas etapas, ir naujai atsiradęs noras vėl kažką išmokti naujo..
Slapukai, įskaitant trečiųjų šalių slapukus, naudojami siekiant pagerinti ir pritaikyti šios svetainės turinį vartotojų poreikiams. Toliau naršydami šioje svetainėje sutinkate naudoti slapukus.
SutinkuSužinokite daugiau
fainuolis tas jusu Augustelis😉