Žinote, nuoširdžiai sakau, iki to laiko, kai knyga "Niki: dvigubas portretas" atsidūrė mano rankose, aš nieko nežinojau nei apie Anitą Anrą - romano autorę, nei apie Niki de Saint Phalle - praėjusio šimtečio meninkę. Tad vargu bau, ar būčiau pati išsirinkusi šią knygą knygyne.
Tačiau džiaugiuosi, kad knyga visgi atkeliavo į mano namų biblioteką. Prisipažinsiu, dar neperskaičiau iki galo. Bet, mano nuomone, knyga parašyta labai įdomiai. Tai tartum dvi istorijos vienoje, čia mistiškai persipina pačios autorės biografinės detalės, pateikiamos per išgalvotą Malenos pasaulį ir istorinės asmenybės Niki gyvenimo faktai. Paties pasakojimo forma unikali. Tartum Malenos pokalbis su Niki, labiau panašus į monologą. Kažkam tekstas gali pasirodyti gan padrikas, nes šokinėjama nuo vieno veiksmo prie kito, tai kalbant apie Maleną, tai apie Niki; tai minint autentiškas gygenimo detales, tai skrajojant kažkur kosmose, fantazijose. Ir ta riba tarp tikro ir menamo labai trapi.
Knyga mane ir sužavėjo tuo savo kažkokiu mistiniu chaosu. Turbūt tai labai tinkama forma, kai norima papasakoti menininko, kūrėjo istoriją, atskleisti meniškos prigimties žmonių pasaulio užkulisius. Bet iš esmės, manau, tai knyga apie meilę: įvairią ir visokią, bet būtinai reikalingą. Tai pasakojimas apie savęs atradimą, norą būti saugiai, turėti artimą sielą.
Kaip knyga pristatoma būsimam skaitytojui?
"Malena – mergina iš Žvėryno Vilniuje. Niki de Saint Phalle – pasaulinio garso kūrėja iš Paryžiaus. Jos abi gimė po Skorpiono ženklu, jos abi gimė tą pačią dieną. Tačiau jas skiria tūkstančiai kilometrų ir pusšimtis metų. Be gimtadienio, rodos, daugiau nieko bendra – kita tautybė, gyvenamoji aplinka, jokių bendrų patirčių ir atsiminimų.
Malenos, Niki ir Anetos istorijos – tai, pirmiausia, pasakojimas apie moterį menininkę, apie desperatišką jos norą rasti artimą sielą ir susikurti emocinį saugumą. Tai pasakojimas ir apie meilę - Dailininkui, Sūnui, Močiutei, mamai, tėvui... Baimę likti vienišai nugali noras būti atvirai, švelniai ir net... nuodingai. Kaip Skorpionas.
Romano „Niki: dvigubas portretas“ kintanti erdvė kuria ir pasakojimo dinamiką: Vilnius ir Paryžius, namelis Užupyje šalia Bernardinų kapinių ir sala prie Afrikos, viršžvaigždinės sferos ir labirintai...
Žvėryne ji gimė, Užupyje leidžia laiką su savo sūnumi, Londonas įkvėpė imtis plunksnos, o Paryžius kelia panašius jausmus kaip ilgai nematytas ir išsiilgtas žmogus".
Iš aprašymo, turbūt vėl gi, nepirkčiau. Galų gale, tenka prisipažinti, kad nesu pakankamai išprususi ir nežinojau, kas ta Niki. O kodėl turėtų būti įdomu skaityti apie žmogų, kurio nežinai ir dar tokioje interpretacijoje? Bet, kai pradedi skaityti, viskas atrodo visai kitaip. Mane asmeniškai įtraukė. Ir, galų gale, nesunku gi pagooglinti ir išplėsti savo žinių bagažą. Be to, visada labai paslaptingai ir savotiškai žavingai atrodė tas nesuvokiamas menininkų pasaulis. Tad rekomenduoju tamsiems rudens vakarams.
