Tave erzina per saldi vyro paruošta kava?
Nervina nuolatinis kojinių išmėtymas po kambarius?
Išdžiauti skalbinius galėtumei gerokai geriau, nei tai daro jis?
O ką jau kalbėti apie vakarienę, kuri, jei ne tu, būtų sausainių pakelis, pirktas "juodai dienai".
Bet iš tiesų, ir per saldi arbata, ir ne vietoje padėti drabužiai - tai dalis mūsų laimingo gyvenimo ir kasdienybės. O kokia gi ji būtų, jei ne tas žmogus, kuriam atidavėte savo ranką ir širdį?
Mano ir Andriaus meilės istorija prasidėjo visai atsitiktinai ir netikėtai. Kartu su bendrais draugais nuvykome pasivaikščioti į Trakus, tačiau vėliau jis man pasiūlė eiti pafotografuoti gamtos. Dabar tai skamba kiek juokingai :) Sutikau. Nuėjome. Ir štai dabar einame kartu. Tryse. Su mažyle Goda, kuriai šį mėnesį sukaks dveji.
Taip ir einame per gyvenimą. Kartais tvirtai susikimbame už rankų, kartais vos mažaisiais piršteliais liečiame vienas kitą, o būna dienų, kada ir tų rankų nereikia.
Būna akimirkų, kai apsižodžiuoji, pasakai per daug dėl nuovargio ar užplūdusių emocijų, o paskui atėjusi į darbą rašai "Skype", kad myli. Nes Tu žinai ir jauti, kad myli. Nes tu nori, kad mylėtų ir tave. Nes tau tai yra svarbu.
Džiaugsme ir varge. Liūdesyje ir laimėje. Nes ta antroji pusė, kurią tu pasirinkai - yra tavo gyvenimas. O tu gyveni savo gyvenimą ir tiesiog visada jauti - ramybę, aistrą, palaimą...
Vasarį švęsime ketvirtąsias tuoktuvių metines, o aš vis sakau, kad esame patyrę gerokai daugiau. Ir man atrodo, kad savo žmogų pažįstu gerokai ilgiau, kad apie jį ir jo šeimą žinau viską. Tačiau kartais suvokiu, kad dar daug ko nežinau ir man vis dar smalsu tam tikri dalykai, susiję su juo.
Nors jau nebėra "Jo", nebėra "mano" - yra tik "mūsų". Mūsų gyvenimas. Mūsų namai. Mūsų vaikas. Mūsų laimė. Mūsų laikas...
Mūsų siekiamybė? Kad santykiai ir šeimyninis gyvenimas būtų įdomus. Tegul su kibirkštėlėmis, tegul su bučiniais, tegul su skirtingu požiūriu, bet svarbiausia, kad eitume viena kryptimi. Be melo. Be apgaulių. Be liūdesio. Be išdavysčių.
Myliu...
