Sveiki!
Jau kuris laikas nebuvau parašius blogo. Tiek visko nutiko, pakeičiau darbą, reikėjo smarkiai koreguoti dienotvarkę ir priprasti prie naujo ritmo. Namuose darbai irgi užgriuvo. O dar ligos! Na bet dabar viskas stoja į vėžes ir vėl sveikinuosi su Jumis.
Šį kartą noriu pasidalinti savo pastebėjimais kaip Gundė bendrauja su savo pusbroliu, pussesere, o kaip su tiesiog draugais. O skirtumas didžiulis!
Su pusbroliu mažoji dažniausiai susitinka pas mano mamą svečiuose, o su pussesere pas močiutę iš tėčio pusės. Visi vaikai panašaus amžiaus ir visi nori bendrauti ne tik vienas su kitu, bet ir su išsiilgta močiute. Kurį laiką vaikai bendrauja labai gražiai. Ir čia vienas nubėga pas močiutę ant rankų, žiūrėk jau ir kitas paprašys priimti į kompaniją. Jei močiutė pagiria vieną, tai kitas (o ypač Gundytė) visokiais būdais irgi stengsis gauti pagyrimą. Ar pašoks ar padainuos, ar kvies bėgioti, žaisti, žodžiu, kad tik močiutė atkreiptų dėmesį ir kartu leistų laiką...
Taip jau nutiko, kad Gundė vyriausia. Ir nesąmoningai močiutės jai skiria šiek tiek mažiau dėmesio. Ir matosi, kad mažoji tikrai tai supranta... Nors visi stengiamės, kad ji neliktų nuošalyje, bet tokia situacija daro savo. Kartais Gundei norisi atimti žaisliuką, kartais stumtelti mažesnį giminaitį... Mes daug kalbam kartu apie tai, ir džiaugiuosi, kad tokie pykčio epizodai būna vis retesni...
Na išvada viena. Nors vaikai draugauja, myli vienas kitą ir nori susitikti, bet egzistuoja kova dėl močiutės.
O štai situacija su draugais, su kuriais nesieja giminystės ryšiai, visai kita. Vaikai puikiai sutaria, dalinasi ir kartu žaidžia. Kartais pasiginčyja dėl norimo žaisliuko, bet tai viskas. O kovos dėl suaugusiųjų dėmesio galima sakyti nėra, vaikams tiesiog smagu žaisti kartu.
Tai tokia mūsų patirtis. O kokia jūsų?
Maniškiai pas močiutę mažiausi, tai dėmesio sulaukia daugiausiai 😀 o vat sesers berniukas, mūsų pusbrolis, labai pavydi ir dėmesio reikalauja elgdamasis nelabai tinkamai, nors jau nėra ir toks mažas 6 m.