MIKĖS BLOGAS: "Tėčio kultas"

Sveiki!

Seniai jau buvau parašius blogą. Gėda. Stengsiuos pasitaisyti, nes tai vienas iš malonumų, atsipalaidavimo būdų. Smagu jaustis kažko dalimi...  Tiesiog  pastaruoju metu visas gyvenimas verčiasi aukštyn kojom. Kolkas pasakysiu tik tiek, kad stengsiuos išnaudoti progas, kurias man siunčia gyvenimas. O tai man kainuoja nemažai pastangų, nes iki šiol, prisipažinsiu, dažnai darydavau tai , kas kitiems atrodo teisinga ar naudinga ir savo norus nustumdavau į šalį.... Stengiuosi keistis. Kol galiausiai priėmiau tokį sprendimą, laisvu laiku nieko ir nenuveikdavau beveik... Mąsčiau, svarsčiau, bijojau.... Nekildavo ranka ir kažką brūkštelti, nors visada paskaitydavau kitų mintis.

Na užtempiau su savo problemomis.

 O šį kartą norėčiau pakalbėti apie šiuo metu mums aktalų reiškinį namuose. Aš pavadinau tai – „Tėčio kultas“. Gal ir jums pasitaikė?

Iki šiol Gundei reikėdavo tik manęs. Kokia bebūtų situacija, būtinai turėdavo dalyvauti mama. O dabar jau kelios dienos sunku man su ja susitarti.

• Man apsirengti padės tėtis!

• Man į tualetą nueiti padės tėtis!

• Man rankutę duos tėtis!

Ir  tokie pareiškimai būna visą dieną. Jei aprengti ir padėt susitvarkyti bandau aš sulaukiu didelio pasipriešinimo. Lygiai taip pat ir žaisti turi tėtis. Jei tėtis negali, Gundė vistiek stumia mane, pyksta, kartais verkia. Prisipažinsiu, kad tiek laiko man būnant pasaulio bamba, dabar pavydu. Kainuoja ir daug kantrybės.

Ir nors viskam reikia tėčio... Vaikas apsipila ašarom, jei pvz.: į parduotuvę eina mama.

• Tegu tėtis eina pirkti maisto. Noriu būti su mama.

Jei mama nori apsitvarkyti namuose ir tėtis išsivedą dukrą pasivažinėti rogutėm, po poros minučių ašaros, beveik iki isterijų. Turi eiti ir mama. Na ką, rengiuosi ir keliauju kartu.

Taigi mano situaciją tokia. „Nei pririšta, nei paleista“. Daryti negaliu nieko, bet visada turiu būt šalia. Dabar Gundei 2,5 m. Ar jums yra taip buvę? O gal yra šiuo metu? Kaip elgėtės tokioje situacijoje. Patarimų tikrai neatsisakyčiau. :)