Miesto mamos blogas: Naujas senos kojinės gyvenimas

Vis tas subtilus vaikų žaislų klausimas turbūt ne mane vieną nuolat kankina – kas galima ir ko ne, ką duoti, o nuo ko laikyti kuo toliau... Pamenu, kai lankėmės Vaikų raidos sutrikimų ankstyvos reabilitacijos centre mankštelėms, visus ten konsultuoja ir psichologė, tai ji patarė neskirstyti žaislų į „berniukiškus“ ir „mergaitiškus“. Taigi Barboros žaislų dėžėje greitai atsirado ir mašinytė. Galiu drąsiai sakyti, mano vaikas – tėvo vaikas ir greitai bet koks įrenginys su ratukais buvo įkinkomas į žaidimus su tokiu maloniu ausiai šiek tiek šveplu „brrrrrrrrrrrrrrrr“. O iki tol įgytos lėlės jos nedomino, gal dėl to, kad buvo šiek tiek per didelės ir sunkiai jai pakeliamos... 

Taigi išsiruošėm su Barbora į žaislų parduotuvę lėlės pirkti. Pardavėja maloniai išrikiavo visus vienmetės ūgiui tinkančius žmogiukus, o aš gi leidau jai rinktis. Ir pasirinko maniškė berniuką. Na tokią  lėlę su visa akivaizdžia berniukiška „atributika“... Man jos pasirinkimas pasirodė linksmas ir namo iškeliavo naujas Barboros draugas. Bet, kaip jau paprastai su manim nutinka, pradėjo gi man į galvą lįsti visokie rimti egzistenciniai pasvarstymai: ar galima tokiai mažai mergaitei žaisti su tokiomis anatomiškai išpuoselėtomis lėlėmis, ar čia nebus kokių nors papildomų klausimų man ateityje ir t.t. Skambinu jau dabar aš savo draugei, kuri yra vaikų psichologė ir dėstau rimtą savo mamišką problemą: galima ar negalima mano vienmetei mergaitei žaisti su berniuku? Pirmiausia, ko sulaukiau tai nuoširdaus draugės juoko, o paskui jau sekė trumpa paskaita apie tai, kad iki 5 metų vaikams kaip tik lėlės turi būti kuo labiau anatomiškai tikslios: tai yra su visais kūnui būdingais išlinkimais, lašinukais, net šiek tiek kreivomis kūdikiškomis kojytėmis ir panašiai, taigi papildomas plastmasės gabaliukas lėlės tarpkojyje net sveikintinas dalykas. Pasirodo tokios tikslios lėlės suteikia vaikams pažinimą apie tikrą gyvenimą ir neformuoja „kompleksuotos“ asmenybės, nes tiesiog vaikas supranta, kad normalus žmogus nėra su „kojomis iš pažastų“ ar persmauktu liemeniu. Taigi Barboros pasirinkimas, o mano pirkinys yra net labai sveikintinas. Valio! 

Beliko išspręsti tik paskutinį klausimą – berniuko apsirengimo klausimą, nes anas buvo dar parduotuvėje pavadintas „Besimaudančiu berniuku“ ir turėjo vonelę, rankšluostį, kempinę ir net mažą žaislinį ančiuką, o vat triusikėliams gamintojai pataupė... Nesu aš gera siuvėja, niekada ir nebuvau, tad teko improvizuoti... Ir ką – įvyko nušvitimas, perkračiusi senų kojinių stalčių pasiuvau naujam šeimos nariui kelnytes. Procesas nesudėtingas: atkirpusi reikiamą ilgį, įkirpau „klyniuką“ ir susiuvau, o kojinaitės pirštų vieta tapo puikia kepure. Nežinau ar kam čia bus atradimas, bet gal kuri mama pasinaudos mano „siuvėjos“ neoriginaliu išradingumu. O aš gi paprašysiu pasidalinti kitų mamų patarimais, kaip aprengti lėles, nes kiek save prisimenu, būdavo taip gera vaikystėje perrenginėti tas visas ne visada anatomiškai taisyklingas, bet tokias mylimas lėles