Miesto mamos blogas: Ko mane pamokė italai?

Jeigu greitai reikėtų suregzti atsakymą į klausimą, kas labiausiai patiko per 10 dienų praleistų Italijoje, tai turbūt pasakyčiau, jog netikėjau, kad tiek DAUG galiu nupėdinti pėsčiomis!!! Kai man Vyras pateikė ataskaitą, jog per dieną šiltomis Italijos miestų gatvelėmis nukulniuodavome vidutiniškai 20 kilometrų, supratau, kodėl man tas kojas dar iki šiol kartais paskauda... Bet tikrai nesigailiu nė vieno centimetro ir džiaugiuosi savomis akimis pamačiusi Romą, Veroną, Veneciją ir šalia jos esančias Murano, Burano salas bei pasivaikščiojusi po Bergamo senamiestį (turiu pasakyti, kad šis į milžinišką kalną įsodintas miestukas, turbūt, paliko didžiausią įspūdį. Gal dėl to, kad jo aplankyti visai neplanavome? Pamatėme taip jaukiai į kalną „įmontuotą“ miestą, kad net amą atėmė, o kai nuo jo žvelgėme į papėdėje besidriekiantį jau šiuolaikinį miestą, tai vaizdas priminė rojų. Neperdedam, mums su Vyru pasirodė, kad jei rojus yra žemėje, tai jis būtent ant to kalno ;)) 

Žinoma, prie viso to gėrio prisidėjo ir puikus oras, šiltos (na gerai – karštos) dienos, ant kiekvieno kampo gyvenanti amžina istorija ir siesta... Tas reikalas italams šventas ir net jei tau labai labai lietuviškai ko nors reikia, teks palaukti, kol pasibaigs itališka siesta... Gal turistinėse vietose gyvenimas ir nesustoja, tačiau pasukus tolyn nuo komercinio šurmulio su suvenyrų pardavėjais, kvietėjais į restoranus ir „selfių“ stumdytojus (taip mes vadinaome tuos visus įkyrius prekeivius, kurie vis ir bandė tau įkišti lazdą, skirtą asmenukėms fotografuoti), tuoj miestas nuo 11,30 iki 16,30 pasinerdavo į siestą, kurios metu net puodelio kavos nenusipirksi... Žinote, šito jų sugebėjimo „išsijungti“ manau vertėtų pasimokinti ir man – kaip išmokti netikrinti nuolatos elektroninio pašto (juk 10 dienų jo netikrinau ir pasaulis nesugriuvo), "nerefrešinti" savo blogo ir neskaičiuoti, kiek čia tų mamų paskaitė ar pakomentavo (juk perskaičiusių skaičius kas 5 minutės nesikeičia), necaksėti per FB sieną, vien tam, kad pažiūrėtum ką kažkas veikia (savo komentarą kartais visai būt gerai pasilaikyti sau) ir atsipalaiduoti jei kriauklėje guli nešvari lėkštė (galima ją išplauti ir vėliau, kai kriauklėje bus bent 2 lėkštės), o gal geriau  pasekti Barborai viena pasaka daugiau ir galų gale atrinkti kelionės nuotraukas. 

Truputį ne į temą – matau kaip kyla lėktuvas, taigi susikaupiu ir trumpai, kol nepersijungiau į itališką siestą, pabandysiu  nupasakoti tai ką mačiau, kol buvau turisto lituano.

Pasakysiu trumpai – geriau jau vieną kartą pamatyti, nei 1000 kartų išgirsti, taigi:

ROMA – iki šiol nesuprantu ir turbūt nesuprasiu, kaip anie sugebėjo tada visa tai pastatyti. Atsakymą gal turėjo gidai, bet asmeninėms reikmėms jį panaudojome tik Vatikane. Nepigus malonumas, bet mums labai patiko, nes toje masėje žmonių ir vertybių turbūt taip ir būčiau Apoloną pražiopsojusi... 

VENECIJA – bepigu buvo Kazanovai mergeles vilioti ir nuo įsipareigojimų bėgioti – tuose kanaluose ir siaurose gatvelės ir savo šešėlį pamesti galima ;)

VERONA – vien tik ką reiškia, stovėti Džiuljetos balkonėlyje ir siųsti bučinį apačioje stovinčiam savo mylimajam... 

BERGAMAS – kai nieko nežinai ir nieko nesitiki, gali gauti nerealiai daug. 

O dabar leiskite man lietuviškai paburbėti apie tai, kas man nepatiko... Turiu prisipažinti – esu kelionių pradinukė, todėl šitie pastebėjimai tikriems guliveriams gali būti juokingi, bet tokiems keliautojams kaip aš – nekenks ;)

PINIGAI – apie kainų dydį čia nediskutuosiu – kas vienam daug kitam gali būti mažai, tačiau ten bėda ta, kad atsiskaityti kortele galima tik pas Dievą... Juokas juokais, tačiau ant Vatikano Šventojo Petro Bazilikos stogo vienuolės perbrauks Jūsų kreditine kortele už rožančių, o štai ant žemės jau teks krapštyti grynus... Jausmas ne koks – ant kiekvieno kampo kabo įspėjimas apie kišenvagius, o atsiskaityti kortele net ir ne visi viešbučiai sutinka - bankinės operacijos jiems brangus malonumas... 

MAISTAS – greičiausiai, kad gerokai pigesnis restoranėlis yra keliais žingsniais toliau, nei tas, kuriame  ką tik tu papietavai... Į kelionės pabaigą sąžiningai vengėm baltų staltiesių, nes po jomis gali pasislėpti ne vienas euras ;) 

KALBA – palaikyti itališką pokalbį nėra sudėtinga – pamojuoji rankom, pakilnoji antakius ir viskas aišku. O jeigu rimtai, tai italai nelaužo liežuvio kalbėdami ne italų kalba, bet tame itališkame pokalbyje, besiaiškinant kainas ir maršrutus, puikiai padeda gestikuliavimas rankomis ir veido išraiška, tuo labiau, kad jei mato bemaklinėjantį žmogelį su žemėlapiu, jie patys noriai pirštu per jį suvedžioja. 

TUALETAS – jau kai jį rasite, tai ir eikite... Jie patys pripažįsta, kad tai grande problemo, bet šiuo klausimu jiems siesta... Taisyklė viena – norite pabūti vienas? Būtinai pirkite kavinėje bent jau kavos (taip man paaiškino vienoje kavinėje), o gerti ją ar palikti – čia jau spręsti Jums patiems. Bėda tik tame, kad jei jiems siesta gali tekti labai ilgai su ašaromis tos kavos ieškoti...

Kažkaip daugiau burbėti ir nebesinori... geriau jau aš itališkai pasišypsosiu, ką tik nustojusiam lyti lietui. 

Madre della città ;)