Miesto mamos blogas: SUSIPAŽINKIME

Kai smagu sulaukti naujų Mamyčių klubo narių, kurios iki šiol stebėjusios Mamyčių klubą labiau iš šono, vieną dieną ryžtąsi mums parašyti. Viena iš tokių mamyčių - vilnietė DOVILĖ, auginanti vos penkių mėnesių mažylį. Ji nusprendė kas savaitę rašyti blogą ir dalintis savo šmaikščiomis, nutaikingomis ir įdomiomis įžvalgomis apie Vilniaus miesto peripetijas, ką ji kaip jauna mama pastebi, kas ją pradžiugina, o kas papiktina. Taigi - pažintis!

Labas, mano kolegės mamos! O gal turėčiau sakyti, sveikos mano geriausios naujos draugės?

Turbūt ne taip ir svarbu, kaip aš į Jus kreipsiuosi – draugės, pažįstamos, skaitytojos, mamytės – svarbiausia, kad rastumėme bendra kalbą ir kompromisus tame subtiliame vaikų auginimo, priežiūros ir auklėjimo labirinte. Tikrai nesiruošiu tapti patarėja visais atžalų puoselėjimo klausimai, juolab, kad ir ta mano mamos karjera tęsiasi vos penktas mėnuo.

Tačiau, kaip sakė jau geroką patirtį įgijusi viena mamytė, aš kaip pirmokėlė kartais pastebiu tokius dalykus, į kuriuos mamos su stažu jau nebekreipia dėmesio arba taip susigyveno, kad tai tapo neišvengiamu dalyku. O gal tai, ką matau šokiruoja tik mane ir man pačiai laikas keisti požiūrį į aplinką?

Bet kokiu atveju – pasikalbėkime – Jums gal tiks mano žvilgsnis į aplinkybes, o man tikrai pravers patyrusių mamų patarimai.

Bet pradėkime nuo pradžių – prisistatymo. Mintyse dabar taip ir pravažiuoja „misių“ atkaltas tekstas: „Mano vardas - gražus, numeris - atsitiktinis, hobis - (ne)išskirtinis, o mano apimtys – idealios“. Visgi gerai pamąsčius, tuos pačius „grožio standartus“ aš sau taikiau nuo pat tos akimirkos, kai testas man bakstelėjo dvejais pagaliukais...

Kaip aš laukiau tos akimirkos, kada tas mano pilvukas JAU MATYSIS, o vyniojimasis į matavimo metrą buvo tapęs kone kasdieniu ritualu. Pamenu, kai pirmą kartą realiai pamačiau, kad JAU MATOSI (nepapūtus pilvo, neparietus jo į priekį ir panašiai), bėgau vyrui pasirodyti su TOOOKIU pasididžiavimu!!!

Nors besisukanti svarstyklių rodyklė link didesnių skaičių truputį gąsdino ir nuoširdžiai dėkojau visiems nėštukių dievams už tai, kad manęs netraukia „ant saldumynų“...

Tačiau šiandien galiu pasakyti, kad patys svarbiausi mano gyvenime skaičiai yra 2014 06 13, 2410, 47! Taip, Jūs teisios, mano Kruopa, kurią nuo pat tos dienos, kai sužinojome, kad laukiuosi vadinome Barbora, gimė vieną birželio penktadienį, kuris buvo pažymėtas 13 numeriu, o danguje kabojo riebus pilnatis, svėrė 2410 gramus ir buvo ūgtelėjusi iki 47 centimetrų. Tiesiog TOBULI SKAIČIAI Man tobuli, o Jums, tikiu, savieji gerokai tobulesni.

Taigi apie šias tobulybes įspūdžiais, mintimis, pastebėjimais mes, tikiuosi, dalinsimės nuolat. Neslėpsim ir netobulų aplinkybių, kad jas žinodami galėtumėm susikurti idealų gyvenimą. Nors gerai pagalvojus – o kam reikia tobulų aplinkybių, kai turi tobulą vaiką?

Miesto mama Dovilė :)